ruvi

Kai pykstame, susierziname ar kaltiname kitus, mes prarandame savo dvasinę stiprybę ir energiją. Kai bendraujame su žmonėmis, kurie menkina, taip pat greitai prarandame dvasinę stiprybę. Kas yra toji dvasinė stiprybė, kaip ją išsaugoti ir neprarasti? Su tuo gimstame, tai įskiepijama ar to išmokstama?

Kiekvienas mūsų – unikalus ir nepakartojamas. Dvasinė stiprybė – tai orumas, savigarba, tai savo giliausios tiesos ir jausmų pripažinimas. Kiekvienas esame vertinga asmenybė, nesvarbu, kokie buvome praeityje, kaip anksčiau mąstėme ir kokie buvo mūsų įsitikinimai. Visi turime šansų ir galimybių tobulėti, augti dvasiškai ir eiti į priekį. Kartais trūksta žinių ar patirties, todėl.. darome klaidų, kurios mus moko.

Savęs gerbimas ir dvasinė stiprybė reiškia tikėjimą savimi, žinojimą, kad kiekvienu momentu darome geriausia, ką tuo metu sugebame (nors po kurio laiko pamatome ir geresnį elgesio variantą).. Padarę išvadas, turime eiti į priekį – taip išmoksime gerai jaustis tokiais, kokie esame. Savigarba, orumas – tai dvasinė stiprybė, o ne silpnumas. Labai svarbu suprasti, kokios vertybės mums svarbios, taip pat gyventi pagal savo įsitikinimus arba juos keisti.

Dažnai kaltiname tėvus ar vaikystę dėl savo menkos savigarbos. Jei mūsų neišmokė to tėvai, mes galime to išmokti iš kitų žmonių ar situacijų – juk esame sąmoningi ir suaugę žmonės. Palikime vaikystės nuoskaudas, tai praeitis. Kai atleidžiame savo tėvams ir išmokstame gerbti save, įgijame dvasinę stiprybę ir “nebetraukiame” į savo gyvenimą mus žeminančių žmonių.

Kol negerbsime patys savęs (nemylėsime), tol ir aplinkiniai negerbs mūsų.. Kaip elgiamės su savimi, taip ir kiti elgiasi su mumis. Bendraudami žmonės jaučia kitų vidinę būseną, ir jos neužmaskuosime rūbais ar kalbomis. Nereikia įrodinėti kitiems savo vertę ar versti gerbti. Jei esame dvasiškai stiprūs, žmonės tai jaučia ir atitinkamai elgiasi. Nelaukime pagarbos, o ugdykime orumą, tuomet abipusė pagarba bus savaime suprantamas dalykas..

Jei norime jaustis stiprūs, labai svarbu neturėti poreikio, kad kiti elgtųsi su mumis taip, kaip to norime. Nors ir gerai jaučiamės, kai mums pritaria, paremia, bet toks poreikis suteikia kitiems žmonėms galimybę mus valdyti. Kai jaučiame poreikį įtikti kitiems, mes prarandame, tiesiog atiduodame kitiems savo dvasinę stiprybę, tampame nuo jų priklausomi.

Ir.. nepamirškime, kad tik labai plonytė nežymi linija skiria pagarbą sau, orumą nuo egoizmo. Gerbkime savo jausmus ir vertybes, bet taip pat gerbkime ir kitų žmonių jausmus ir vertybes. Jos nebūtinai turi sutapti, ir tai turime priimti ramiai. Kad to pasiektume, turime pakilti į aukštesnį bendravimo ir mąstymo lygį – savitarpio supratimą, altruizmą.

Dvasiškai silpni žmonės – tai žmonės, kurie nesijaučia verti pagarbos, nemyli savęs (neigia), gyvena pagal kitų žmonių tiesas ir vertybes. Tam, kad to neatsitiktų, visuomet prisiminkime, kad esame vertingi, unikalūs ir svarbūs, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Gerbkime save, puoselėkime savo vertybes ir tiesas. Jos gali keistis, gali būti nesuprantamos kitiems, bet jos – mūsų, tai mūsų unikalumo dalis.

Kiekvienas mūsų atėjome į šį pasaulį atlikti savo užduoties, paskirties ar misijos – vadinkite, kaip norite.. Tai gali būti kažkoks grandiozinis darbas, o gali būti ir tylus džiaugsmingas buvimas harmonijoje ar kūryboje – jie vienodai svarbūs.. Mūsų svajonės, fantazijos, siekiai ir tikslai yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir kitų žmonių.

Atsiverkime (sau pirmiausia), būkime atviri pokyčiams, ieškojimams, naujiems gyvenimo keliams .. Viskas, kas svarbiausia gyvenime, yra mumyse, o mus supantis pasaulis – neišsemiamos galimybės .. Ir tik dvasiškai stipriam žmogui tai lengvai pasiekiama ..