Tai plačiausia okultizmo sritis, dar vadinama transformacijos menu. Alchemiją galima būtų apibrėžti kaip gamtos tyrinėjimą dvasios kūrybos būdu. Žodynas alchemiją apibrėžia kaip medžiagų kitimo tyrimus, verčiant juos auksu, pasinaudojant gamtoje nesančia medžiaga – filosofiniu akmeniu. Saulė okultistų laikoma fiziniu dvasios įsikūnijimu. Kadangi Saulės metalu laikomas auksas, tai alchemikų siekius galima apibrėžti kaip ieškojimą, kokiu būdu tą auksą “pasigaminti” – fizine ir dvasine prasme.
Senovės Egipto alchemikų dokumentai, taip pat vėlesni graikų tekstai liudija, kad pirmieji alchemikai išties “gamino” materialų auksą. Viduramžių Europos alchemikai, kaip tvirtina dvarų metraščiai, turėję paslaptingų miltelių, vadinamų projekcinių miltelių, kurie galėję bazinį metalą paversti auksu. Daugelis alchemikų karalių dvaruose oficialiai dirbo aukso “gamintojais” .. Apie tokias monetas ir medalius pasakoja ir metraščiai.
Senovės alchemikai daug eksperimentavo su materija, net bandė įkvėpti materijai gyvybę. Garsioji daktaro Frankenšteino istorija – tai karalienės Viktorijos laikų rašytojos M.Šeli vaizduotės vaisius, bet.. ji rėmėsi alchemiko K.Dipelio, realaus žmogaus, gyvenimu ir veikla. Visiems girdėtos istorijos apie jaunystės eliksyro paieškas – tai buvo dar viena alchemikų veiklos sritis. Vienas iš garsiausių istorinių personažų – grafas Sen-Žermenas, kuris, kaip teigiama, gamino tokį eliksyrą ir ne tik išoriškai buvo amžinai jaunas ir išsiskyrė ypatinga išmintimi, bet ir turėjo savybę būti keliose vietose vienu metu..
Istoriniai šaltiniai mini daug mistiškų asmenybių – visų laikų alchemikų. Tai J.Baptista van Helmontas, parašęs veikalą “Amžinasis gyvenimas”; G.Riplis, parašęs vieną žymiausių alchemijos dokumentų, vadinamą Riplio ritiniu; olandų alchemikas daktaras Tolė, pasirašinėjęs slapyvardžiu Altus ir parašęs veikalą “Mutus Liber”; M.Majeris, parašęs gausiai iliustruotą, vieną svarbiausių alchemijos knygų “Atalanta Fugiens”.
Ir, žinoma, garsusis šveicaras okultistas ir alchemikas Paracelsas, kuris ne tik pirmasis panaudojo chemines medžiagas ligų gydymui, bet ir paskelbė Naujųjų amžių principą: “Tegu nė vienas, kuris gali priklausyti sau, nepriklauso kitam”. Žymiausias jo veikalas – “Opuscula Astronomica et Astrologica”, parašytas apie 1570m.
Istorikai chemijos mokslo raidą neretai susieja su alchemija. Chemija iš pradžių buvo materializuota egzoterinė (išorinė) alchemijos forma. Ji pradėjo plėtotis tuomet, kai vėlyvieji alchemikai atmetė senąjį požiūrį, kad gamta sudaryta iš keturių elementų – ugnies, žemės, oro ir vandens. Nauji atradimai atvėrė elementų įvairovę ir didelė dalis alchemijos neteko prasmės ir tiesiog išnyko. Prasidėjo naujų ieškojimų era.
Aukso gaminimas, cheminių medžiagų nagrinėjimas ir sujungimas buvo egzoterinė, išorinė, arba neslapta alchemikų veiklos sritis. Pagrindinis, nuolatinis ezoterinis slaptasis jų darbas buvo vidinės transformacijos, žmogaus sąmonės galimybės, kūrybinių paslapčių, materijos ir dvasios sąveikos ieškojimas. Tai buvo įvardinama kaip filosofinio akmens paieškos. Būtent dvasine prasme, o ne stebuklingų miltelių gaminimo iš to mistinio akmens prasme.
Pagrindiniai alchemikų simboliai – trikampis, kvadratas ir apskritimas. Trikampis simbolizuoja tris gyvybės esencijas, triadą. Trikampio kraštines galima tęsti iki begalybės erdvėje ir laike, tokio pavidalo ji vadinama tetraktise ir siejama su Dievo vardu. Kvadrato keturios kraštinės simbolizuoja materiją, sudarytą iš keturių elementų – žemės, oro, vandens ir ugnies. Buvo aiškinama, kad tai, kas pradžioje buvo dvasiniu trikampiu, tapo žemiškuoju kvadratu. Apskritimas, ratas – alchemijoje įprastas dvasinio gyvenimo simbolis.
Kai alchemijos diagramose stačiakampis įrėmina apskritimą arba yra jame, tai reiškia apskritimo virtimą kvadratu – alcheminį transformacijos procesą. Žemiško kvadrato perėjimas į dvasiškąjį apskritimą simbolizuoja sudėtingą ir subtilų materijos transformavimo į dvasią meną. Alchemikai skaitė dvasią pirmine, įkvepiančią gyvybę, transformuojančia. Tai, ką jie demonstravo išoriškai – tebuvo jų dvasios išraiška.
Tam, kad dvasia galėtų sąmoningai veikti materiją, o ir apskritai – būti sąmoninga – ji turi būti atverta, suvokta – per asmenines pastangas ir gilias paieškas. Tai transformacijos menas, iš tiesų alcheminis stebuklas. Pasiekiamas kiekvienam iš mūsų, bet suprantamas ne kiekvienam, todėl ir apipintas legendomis ir nebūtais pasakojimais. Viskas paprasta, bet mes kažkodėl linkę į atvirkštinę “alchemiją” – paprastus dalykus padarome sudėtingais
..
4