ruvi

Jei Akašos kronikas įsivaizduosime lyg galingą duomenų bazę ir tikimybių programą, tuomet tai, kas tą programą aktyvuoja, yra žmonių laisva valia ir kūrybinė energija. Egzistuoja kiekvieno likimo “potencialus piešinys”, bet tai, ką žmogus padarys su savo gyvybine energija ir likimu, priklauso tik nuo jo laisvos valios. Nieko nėra iš anksto numatyta, išskyrus tendencijas, talentus ir siekius.

Skaitymuose žmonėms nuolat buvo primenama, kad kiekvienas individas žino, ką gyvenime reikia daryti ir kaip vystyti savo geriausias savybes ir talentus, taikant dvasinius principus ir idealus. E.Keisis pabrėždavo, kad žmonės sėkmingai dvasiškai augs tuomet, kai jie tiesiog darys gyvenime tai, ką patys laiko tinkamu ir labiausiai reikalingu. Deja, dažniausiai tarp to žinojimo ir jo panaudojimo yra bedugnė.

Akašos kronikose E.Keisis perskaitė, kad egzistuoja du aspektai, dėl kurių žmogus gali būti tikras. Pirmasis aspektas yra tas, kad žmogaus sielai lemta vystytis ir galų gale suvokti savo santykį su Kūrėju. Antras aspektas – savo vystymuisi ir augimui žmogus nuolat “prisitraukia” konkrečią pamoką. Asmeninės pamokos kartojasi tol, kol jos yra išmokstamos, todėl į basikartojančius negatyvius išgyvenimus ir situacijas turėtume atkreipti ypatingą dėmesį. Joks susitikimas, niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Tai sumanymas arba dėsningumas, kurį kiekviena esybė susikuria pati sau ir daro ji tai priklausomai nuo jos supratimo apie tiesą ir pasirinktų idealų.

Vietoje intelektualių pratimų E.Keisis žmonėms primygtinai siūlė išsirinkti idealus, kurie juos nukreiptų vystyti tokias svarbias savybes kaip meilė, atjauta, supratimas ir pasiryžimas padėti kitiems, nuolat tobulėjant šiame procese. Idealas – motyvuojantis faktorius, kuris yra ketinimo, ir to, kas nulemia žmogaus poelgį, pagrindas. Aukšti dvasiniai idealai vysto harmoningas savybes žmoguje. Jei pasirenkamos konstruktyvios, kuriamosios jėgos, kurios yra Kūrėjo, Žemės, Visatos manifestacija, tuomet žmogus pasirenka kelią, vedantį į aukščiausią sąmoningumą ir būseną, kurią žmonės vadina šventumu.

Mūsų epochoje mes susiduriame su pagrindiniu sunkumu – žmonių įsitikinimu, kad jie yra aplinkybių aukos. Dažniausiai sunkumai ir pamokos, iškylančios prieš žmones, traktuojamos kaip atsitiktinės išorinės aplinkybės, neturinčios jokio ryšio su žmogaus mąstymu ir veikla. Toks klaidingas suvokimas parodo gyvenimą lyg nevaldomą chaosą, tačiau šis chaosas ir yra mūsų pačių “kūryba”. Priežasties – pasekmės dėsnis veikia nepriklausomai nuo to, suprantame mes jį ar ne. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jei gyvenime nesiseka, tai esame blogi – tiesiog mes nematome, nesuprantame savo mąstymo ir elgesio pasekmių. Pamatę pasekmes, atseksime ir priežastį.

Dar vienas iš mūsų supratimo sunkumų yra tas, kad mes pernelyg dažnai fokusuojamės į tai, kad “darytumę”, o ne į tai, kad “būtume”. Tai gesina sąmoningumą. Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas – tai sąmonės ir asmeninio suvokimo vystymas. Savo energiją dažnai nukreipiame į tai, kad kažką pakeistume, vietoj to, kad pasikeistume patys. Gyvenimo patirtį ir sėkmę matuojame išoriniais pasiekimais, vietoj to, kad įvertintume visą įgytą patirtį.

Siekdami dvasinio augimo, mes dažnai sukuriame tokias situacijas, kurios prieš mus iškyla kaip gyvenimo kryžkelės ar krizės. Šiose situacijose mes susiduriame su sąlygomis, sprendimais, pergyvenimais, net asmenimis, kurie mums “padeda” užbaigti tai, kas šiuo metu reikalinga mūsų sielai augti. Pergyvenimai, kuriuos mes “prisitraukiame” ir pamokos, esančios šiuose pergyvenimuose, priklauso nuo sprendimų, kuriuos mes padarėme anksčiau, ir kurie atvedė mus į šį momentą.

Šios kryžkelės atitinka galimo vystymosi, tolimesnės gyvenimo eigos ciklus. Neveltui sakoma, kad kiekviena gyvenimo krizė – tai nauja pradžia ir naujos galimybės. Daugelis, atsisukęs į tokias praeitas krizes pastebės, kad tai buvo vieta ir laikas, kai keitėsi gyvenimo aplinkybės, ir dažnai į gerąją pusę, jei mokėmės iš tų krizių. Kai vystome savyje aukščiausius dvasinius aspektus, tokių kryžkelių mūsų “mokymui” jau nereikia, nes išsiugdę sąmoningumą, pradedame sąmoningai valdyti savo kūrybines jėgas ir gyvenimą.

Tie žmonės, kuriems E.Keisis vykdė Akašos kronikų skaitymus, taip pat ne visada sugebėdavo išsilaisvinti iš jausmo, kad jie yra gyvenimo aplinkybių aukos. Bet.. įrašą savo gyvenimo knygoje kiekviena esybė daro pati priklausomai nuo jos supratimo apie tiesą, žinojimą ir išmintį jos santykiuose su kitais žmonėmis materialioje egzistencijoje.

Viskas, ką mes darome veikiant protui ar kūnui, užsirašo ir palieka antspaudą sieloje ir Akašos kronikose taip pat, kaip kūniškosios funkcijos sukuria žmogaus kūną. Mums teks susitikti su visais tais antspaudais, kuriuos mes palikome “universalioje duomenų bazėje”. Dvasinis augimas – nenutrūkstamas procesas. Tegul tie antspaudai bus harmonizuojantys .. Niekada nepamirškime, kad esame Kūrėjai ..