ruvi

Visada buvo labai įdomu, kodėl žmonės neišnaudoja savo smegenų potencialo. Atradau įdomų palyginimą – daugelis iškilių žmonių, imkim A.Einšteino genialumą – artėjo prie 32 % savo smegenų potencialo panaudojimo. O likusieji 68% potencialo? Visvien labai nedaug.. Kur jau likusi žmonijos dalis, teišnaudojanti 5-7% savo smegenų galimybių.. Ir ką tuomet realiai gali žmogus – sunku net įsivaizduoti..

Bet man įdomu kitkas – kodėl taip menkai panaudojame savo protines galimybes? Ypač mūsų laikais – juk informacijos – marios, informacijos įvairovė, jos perdavimo būdai taip pat stelbia vienas kitą. Tokį menką smegenų panaudojimą tegalime pavadinti miegu, geriausiu atveju – snauduliu.. O juk kiekvienas turime po galingą superkompiuterį – smegenis ir, pasirodo, neįtikėtinas neišnaudotas galimybes. Ir atrodome keistokai su tokiu menku savo smegenų panaudojimu ..

Įvairių sričių specialistų tyrimai parodė, kad iš dalies yra kaltas.. mūsų mąstymo būdas. Tam pakanka žvilgtelėti, kuo ir kaip domisi žmonės. Pasirodo, mes įpratome mąstyti labai paviršutiniškai. Ir, nežiūrint informacijos gausos, toks mąstymas bukina.. Labai daug domėjimosi nereikšmingais, šalutiniais dalykais – “kažkuo” įdomiu, prablaškančiu, nauju, intriguojančiu.., kas neturi gyvenime nei reikšmės, nei prasmės, o tik ryja brangų laiką, atitraukdamas nuo svarbaus ir įpratindamas ydingai mąstyti.

Tas pat liečia ir mokymąsi, teorines žinias. Dažnai, vedini kilnių tikslų, fiksuojamės į teoriją, kurios taip ir nepritaikome praktikoje, mokomės dėl pažymėjimo, mokomės daugybės dalykų, kurių niekuomet nepritaikome realiame gyvenime. Priemonės ir taisyklės tampa tikslu ir pakeičia patį pritaikymą ir tobulėjimą. Visiems pažįstamos frazės: “žinau, girdėjau..”, deja, tuo žinojimu ir pasibaigiančios. Ar verta tam gaišti laiką? Juk pats gyvenimas, jo tobulinimas yra prasmė ir tikslas, o ne teorinės žinios.

Tokiu būdu smegenys ir protas pajungiami į nesibaigiantį informacinį srautą, kuris panašus į greitai besikeičiančius filmo kadrus, kurių nespėjame įsisamoninti. Mes tik vertiname: gražu, įdomu, baisu, patinka, nepatinka.. Vertiname, bet nepajuntame, neišgyvename, nes tiesiog nespėjame. Slystame informacijos paviršiumi ir kemšame į pasąmonę begalę neapdorotos informacijos. Minties greitis viršija jos suvokimo greitį. Ir puikiai žinome mokslininkų išvadas: viskas, kas “įrašoma” į mūsų pasąmonę, veikia mūsų mąstymą ir gyvenimą..

Kaip veikia ta neapdorota informacija, galime iliustruoti visiems pažįstama situacija. Tarkim, išsiruošiam į gamtą: atsipalaiduoti, pasigrožėti.. Vaikštinėdami pamatome gražią eglę. Anksčiau nei mūsų jausmai sureaguos į šį medį, protas žaibiškai įvertins: “žalia eglė.” Ir žodžiai “eglė” ar “žalia” tuoj pat bus surišti su kitomis susijusiomis asociacijomis: “žalia tėvo mašina, žalia sofa, Eglė – mano draugė..” O mintys tuoj pradės chaotiškai šokinėti prie sekančių asociacijų – tėvo, sofos, draugės.. Ir tokiu būdu per kelias akimirkas mes jau būsime savo mintimis labai toli ir nuo gamtos, ir nuo viso grožio, kurį norėjome patirti..

Arba kitas pavyzdys – meditacija. Visi labai gerai žinome, kaip sunku sustabdyti chaotišką minčių eigą.. Pradedam fiksuotis ties kvėpavimu, tuoj lenda mintys apie tai, kad kvėpuoti trukdo kažkoks rūbas, arba nepatogi poza, ar mintys nuklysta visai į lankas.. Tas pat su autogeninėmis treniruotėmis arba vizualizacijomis – visai netikėtai kažkoks žodis pradeda pinti keistas asociacijas, visai nesusijusias su tuo, ką darome..

Kodėl taip vyksta? Mūsų prote, kaip galingame kompiuteryje, kiekviena sąvoka turi mažą failą, iš kurio eina daug takelių į kitus failus. Jei mes įsileidžiame daug išorinės nekontroliuojamos informacijos (tai gali būti “nekaltas” fonas – radijas, televizija), jei nevaldome savo minčių, mes tampame galvojimo be tikslo įkaitais. Tai tik blogas įprotis, kurį galime ir turime valdyti, kitaip jis valdys mus.

Kartais tokiame chaotiškame mąstymo procese valios pastangomis galima grįžti į realybę, bet vos tik dėmesys situacijai nusilpsta, tuoj automatiškai pasijungia chaotiškas mąstymas. Tuomet nežinome, ko norime, arba norime “kažko”, kas pralinksmins, sudomins, įtrauks. Taigi, jei sunku nustygti vietoje, mes linkę blaškytis, esame neramūs, trokštantys vis naujų įspūdžių, sunkiai susikaupiantys – turime susirūpinti. Kitaip ir toliau kaupsime nereikalingą, neišgyventą informacinį srautą, kuris nuolat suks mus ratu.

Lygiai taip pat veikia ir užslopintos, nemalonios emocijos ir jausmai. Tai, ką mes slopiname, mes sustipriname, ir tik laiko klausimas, kada tai išlįs į paviršių ir pradės veikti mūsų mintis ir gyvenimą. Viską, kas su mumis įvyksta gyvenime, mes turime sąmoningai išgyventi, įvardinti ir suprasti. Mes nenorime nemalonių išgyvenimų ir įpratome juos slopinti. Bet tik įvardinę ir išgyvenę juos, mes sugebėsime juos pakeisti. Kitaip jie su kitu informaciniu šlamštu suksis mūsų pasąmonėje ir kels nepaaiškinamą nerimą ir įtampą.

Štai tokia proto galia. Kai jis nevaldomas, jis tampa mūsų šeimininku.. Kai mes jį valdome, jis tampa tuo, kuo ir turi būti – mūsų pagalbininku ir partneriu. Galime tai palyginti su automobiliu: kai reikia, mes juo važiuojame, kai nereikia, išjungiame. Tuomet galime gyventi realybėje ir būti sąmoningais kiekvieną akimirką. Tada ir informacija rūšiuojama, ir panaudojama ji tikslingai gyvenime. Ir, žinoma, smegenų potencialas panaudojamas kryptingu protavimu žymiai efektyviau..

Dabar gi protas dažnai veikia lyg nuolat įjungtas automobilis: važiuoja ar ne, bet mes jį laikome nuolat įjungtą .. Štai ir iššvaisto jis begalę energijos tuščiai, ir triukšmą bei nereikalingą šurmulį kelia.. Indų išmintis teigia: “Jei nevaldote savo proto, jis jus pradeda valdyti per kūno instinktus ir egoizmą, ir tuomet jūs negalite išreikšti savo dvasios potencialo ir kūrybiškumo. Neieškokite išorėje savęs pažinimo. Saviugda turi būti vienintelė paieška gyvenime. Žinoti viską, išskyrus savęs pažinimą – beprasmiška…”

Kaip jūs manote?