ruvi

Jų mūsų gyvenime yra nemažai. Kodėl jie yra ir iš kur jie atsiranda? Vidinis prieštaravimas atsiranda tuomet, kai realybė neatitinka mūsų vidinės būsenos. Mes tai juntame kaip įtampą, nepaaiškinamą nerimą, kartais ir baimę. Kad suprastume, kaip atsiranda šitie neatitikmai, turėtume žvilgtelėti į žmogaus sąmonės raidą, nes tai, kas šiandien mums kelia prieštaravimus, užgimė jau labai seniai.

Filosofai nuolat nagrinėjo žmogaus sąmoningumo vystymąsi ir to vystymosi kryptis bei pasekmes. Pirmasis svarbus žmogaus suvokimas buvo tai, kad jis gyvena – savęs suvokimas, o pirmasis rūpestis – savisauga. Žemė teikia žmogui viską, kas būtina jo egzistencijai, o instinktas išmokė visu tuo naudotis. Alkis ir prigimtiniai poreikiai vertė žmogų išbandyti tai vieną, tai kitą gyvenimo būdą – taip atsirado medžioklė, žvejyba, žemdirbystė, gyvenimas bendruomenėje.

Naujos žinios, atsiradusios kaip vystymosi rezultatas, atvedė į svarstymus ir vertinimus – žmogus ne tik išmoko skirti įvairių gyvų būtybių padėtį viena kitos atžvilgiu, bet ir pripažino save pranašesniu. Šiuo laikotarpiu labai stipriai pradeda reikštis žmogaus “ego” – pirmiausia kaip savisaugos instinktas. Bendruomeniniame gyvenime žmogus pastebėjo panašumus savo ir jį supančių žmonių elgesyje ir padarė išvadas, kad ir kiti žmonės galvoja, jaučiasi ir elgiasi panašiai kaip jis.

Ši svarbi išvada paskatino žmogų laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, kad užtikrintų savo saugumą. Patirtis išmokė, kad gerovės siekimas – žmogaus poelgių variklis ir pastebėjo atvejus, kai bendri interesai leido jam tikėtis aplinkinių pagalbos. Tokiu atveju žmonės vienydavosi į bendruomenę – savotišką laisvą asociaciją – kuri egzistuodavo tol, kol išlikdavo ją sukūręs poreikis.

Poreikis gyventi kartu pagimdė pačius subtiliausius žmogaus jausmus. Pirmosios sąmoningumo ir dvasingumo apraiškos prasidėjo, kai žmonės pradėjo gyventi bendruomeniškai – gimė šeima, jos narių tarpusavio šilti jausmai, tėviška globa. Išsivystė savitarpio įsipareigojimai ir suvokimas, kad juos visiems naudinga vykdyti. Sėkmė bendravime pastūmėjo daryti sparčią pažangą – lavėjo protas, tobulėjo išradingumas ir įgūdžiai.

Bendruomeniškumas ne tik kilstelėjo žmonių sąmoningumą ir pažangą, bet ir pagimdė rungtyniavimą bei lygiavimąsi. Kai tik žmonės pradėjo vienas kitą vertinti, atsirado pagarbos, vertybių, dorybių ir grožio sampratos, kurios vertė teikti pirmenybę vienam ar kitam. Kiekvienas dėl konkurencijos stengėsi atsidurti patogesnėje padėtyje arba atvirai panaudodamas jėgą (jei jautėsi stipresnis), arba naudodamas apsukrumą ir vikrumą (jei jautėsi silpnesnis).

Teigiama, kad kai žmogui kilo mintis konkuruoti, turėti atsargas, nedirbti pačiam, bet samdyti kitus žmones – atsirado nuosavybė ir nelygybė. Kad visa tai būtų valdoma, gimė moralės sampratos, įstatymai, bausmės. Štai taip, filosofų teigimu, baigėsi laisvas ir džiaugsmingas žmonių bendravimas ir egzistavimas. Darbas tapo ne tik būtinybe, bet ir vergove, iš kurios gimė skurdas ir nelygybė. Visa tai Dž.Lokas apibrėžė aksioma: “Negalima padaryti žalos ten, kur visiškai nėra nuosavybės”. Galima būtų pridurti, kad ne pati nuosavybė pagimdė visas blogybes, o nepasotinamas godulys ir saiko neturėjimas, ir iš to kylantis susipriešinimas.

Kaip visa tai veikia mus šiandien? Evoliucijos psichologai teigia, kad bendruomeniškumas, poreikis vienytis yra prigimtinė žmogaus savybė. Būtent vienijimosi – ne konkurencijos – periodais žmonija darė pastebimą sąmoningumo šuolį. Mūsų dienomis sukurti valdymo modeliai – nesvarbu, kaip jie įvardinami politikoje – yra priešinantys, skaldantys ir grupuojantys. Galime kurti įvairias sąmokslo teorijas, bet pagrindinė priežastis, anot visų laikų mąstytojų, yra būtent ydingame valdyme (sistemoje). Dirbtinai sukurti poreikiai ir valdymas per juos neteikia nei gyvenimo džiaugsmo, nei laimės, ir gimdo daugybę vidinių prieštaravimų.

Filosofai išskiria tris pagrindines prigimtines žmogaus savybes ir teises. Mūsų prigimtinė savybė – sąmoningumas, proto veikla. Laisvė – tai visų mūsų prigimtinė teisė. Ir prigimtinis laimės troškimas (susijęs su saviraiška) – tai trys neliečiami dalykai. Valdymo sistema visa tai pajungė valdymui: protas paveikiamas reikiama linkme, manipuliuojama laisvės “suteikimu” ar “apribojimu” ir siūlomi laimės pakaitalai prekių ir pramogų pavidalu.

Istoriškai susiklostė neatitikimai tarp moralės ir pareigų. Mūsų prigimtinės savybės diktuoja mums vienokį elgesį, o išorinės sąlygos (valdymo sistema) reikalauja elgtis priešingai. Iš to gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai žmogaus sąmonėje. Garsi psichoanalitikė K.Horney mūsų dienų žmogų įvardina kaip neurotišką asmenybę ir įvardina tris prieštaravimus, kurie sukelia įtampas, neurozes, depresijas, priklausomybes ir kitus psichinius sutrikimus.

Pirmasis – prieštaravimas tarp sėkmės ir konkurencijos. Iš vienos pusės, skatinama daryti viską sėkmei pasiekti, o iš kitos – tai verčia kartais elgtis tiesmukiškai ir agresyviai, kas prieštarauja ir visuotinai priimtiniems moralės principams, ir žmogaus sąžinei. Pastangos suderinti šiuos du nesuderinamus dalykus kelia didelę įtampą.

Antrasis prieštaravimas – tarp poreikių stimuliavimo ir kliūčių jiems įgyvendinti. Ekonominiais sumetimais poreikiai ir dirbtinai kuriami, ir visapusiškai stimuliuojami (reklama, mada ir t.t..) , bet daugeliui žmonių tiesiog neįmanoma šiuos poreikius atitikti ir patenkinti: jie nuolat keičiami vis įmantresniais ir bėgimas paskui juos galiausiai sukelia gilią neviltį.

Trečiasis prieštaravimas – laisvės iliuzija. Valdymo sistema deklaruoja, kad žmogus yra laisvas, nepriklausomas ir gali pasiekti viską, ką tik nori, jei yra veiklus ir energingas. Iš kitos pusės – toli gražu ne visada paprasta visa tai įgyvendinti: griežti konkurenciniai apribojimai, suformuotas mąstymas, o ir visi žmogaus žlugdymo mechanizmai – mokesčiai ir nuobaudos. Rezultatas – abejonės dėl savo galimybių ir likimo, bejėgiškumo, nesaugumo jausmas susidūrus su realybe.

Kaip išvengti vidinių prieštaravimų? Pirmiausia – nebūti fatalistais ir negalvoti, kad nieko negalima padaryti – atseit, taip buvo per amžius ir nieko čia nepakeisi.. Žmogus išgyveno ilgą ir sudėtingą evoliuciją. Jos pasekoje suprato ir išmoko valdyti savo galimybes, taip pat pamatė savo veiksmų pasekmes. Evoliucija vyksta toliau. Tam, kad tobulėtume, turime įvertinti tas pasekmes.

Tai svarbu kiekvienam žmogui, nes esame neatsiejama visumos dalis. Galime naudoti naujausias psichologines technologijas, daug dirbti, bet jei tai naudosime tik egoistiniams ar ambicijų tenkinimo tikslams, mes ir vėl visi suksimės vidinių prieštaravimų ir nesibaigiančių krizių rate. Gyvename permainų laikais – ko gero, atėjo laikas augti visiems dvasiškai, įvertinti vienybės būtinybę ir išbristi iš prieštaravimų rato. Mes esame žymiai didingesni, nei manome ..