Televizija

Bal 5
2010

Mūsų laikais sunku įsivaizduoti gyvenimą be televizijos. Jei prieš kelis dešimtmečius televizorių įjungdavome kartais, tai dabar daugelyje namų jis įjungtas “dėl fono”. Gerai tai ar nelabai? Gal tai tiesiog laikmečio ypatumai, informacijos skleidimo būdas? Pradinis sumanymas buvo toks, o dabar tai virto.. sąmonės manipuliavimo priemone. Ilgai rinkau šiai temai informaciją, kuri, manau, ir jums bus įdomi.

Statistika teigia, kad šiuolaikinis žmogus praleidžia prie televizoriaus vidutiniškai 4 valandas per dieną. To visiškai pakanka, kad garso ir ryškių vaizdų pagalba būtų suformuoti tam tikri vaizdiniai žmogaus smegenyse, kurie vėliau gali veikti žmogaus mąstymą ir veiksmus. Ankstesnėse epochose tam, kad žmogus būtų išsilavinęs, jis turėjo vystyti savo intelektą – žmonės tam tikslui skaitė ir rašė – nuolat mokėsi.

Dabar, gyvuojant vaizdinei komunikacijai, tereikia orientuotis vaizduose, o tam, kaip tvirtina psichologai, intelektualių sugebėjimų nereikia. Jei knyga moko mąstyti, tai poveikis per vaizdus ne tik bukina, bet ir yra galingas įtaigos instrumentas. Kokiu būdu tai vyksta? Kaip žinoma, įtaiga yra dvejopa: tiesioginė ir netiesioginė. Tiesioginė – tai ištarti žodžiai ar komandos, tai poveikis į samonę.

Netiesioginės įtaigos atveju viskas vyksta priešingai – sąmonė apeinama, o per vaizdinius vyksta poveikis į pasąmonę. Tiesioginei įtaigai paprastai priešinamasi, nes niekas nenori būti valdomas ar manipuliuojamas. Netiesioginei įtakai paprastai nesipriešinama, nes sąmonė nedalyvauja, tiesiog stebimi vaizdai. Šiuolaikinė vaizdinė informacija (reklama, įvairios politinės laidos) visada turi užslėptą informaciją, kuri veikia pasąmonę. Todėl poveikis per vaizdinius – pats efektyviausias.

Besaikis televizoriaus žiūrėjimas formuoja žmogų su menku aktyvumu ir žemu darbingumu. Jo veikla – dažniausiai darbo imitacija arba darbo vykdymas per prievartą, be entuziazmo. Tyrimai parodė, kad sėkmingi, aktyvūs dirbantys jaunuoliai ankstyvoje vaikystėje žiūrėjo televizorių apie porą valandų į savaitę, o kai kurie augo šeimose, kur televizorius apskritai nebuvo žiūrimas. Sėkmingų žmonių laikas, praleistas vaikystėje prie televizoriaus, neviršijo pusvalandžio į dieną.

Amerikiečių ekspertų išvados teigia, kad 10 valandų televizoriaus žiūrėjimo per savaitę sumažina ketvirčiu žmogaus kūrybinį potencialą. Dvi valandos televizoriaus žiūrėjimo per dieną vaikystėje sumažina kūrybinį potencialą per pusę. Kuo ilgiau žiūrimas televizorius vaikystėje, tuo labiau gesinamas kūrybiškumas, aktyvumas ir žmogaus entuziazmas. Dar vienas ekspertų pastebėjimas – neiniciatyvūs, pasyvūs žmonės yra linkę į įvairias priklausomybes, tarp jų ir nuo televizoriaus.

Kita labai svarbi šio reiškinio pusė – per televizijos laidas, filmus ir reklamą “įrašomi” elgesio stereotipai ir siekiamybės. Suaugę, vertindami iš savo patirties, klaidingai mano, kad ir vaikams televizija pakenkti negali. Tyrimais taip pat įrodyta, kad subrendusio, suaugusio žmogaus smegenys į išorinius dirgiklius reaguoja visai kitaip, nei mažo vaiko besiformuojančios smegenys.

Suaugę žmonės gali filtruoti, analizuoti ir apdoroti informaciją pasąmonės lygmenyje, remdamiesi vaikystėje ir per gyvenimą suformuota “duomenų baze”. Vaikams šis procesas vyksta visiškai kitaip. Svarbiausių nuostatų formavimas ir įtvirtinimas – praktiškai visam gyvenimui – vyksta proporcingai smegenų augimui ir brendimui. Vaikystėje suformuotos nuostatos yra bazinės (prisiminkime Mauglio sindromą), performuoti jas sunku, o kartais ir neįmanoma.

Specialistų sudarytas orientacinis svarbiausių gyvenimo nuostatų formavimui grafikas yra toks: iki 4 metų – 80%, iki 6 metų – 90%, iki 10 – apie 97%, ir apie 18 gyvenimo metus žmogaus pagrindinės nuostatos yra susiformavusios. Taigi, greitai besikeičiantys vaizdai televizoriuje formuoja vaiko smagenyse “duomenų bazę”, kuri veiks jo gyvenimą. Kad besiformuojanti asmenybė nebūtų žalojama, psichologai rekomenduoja vaikams iki 3 metų apskritai nežiūrėti televizoriaus, o vyresniems (taip pat ribotai) rodyti tik harmoningas, vaikų amžių atitinkančias mokomasias laideles ar filmus.

Kodėl tai svarbu? Be pasaulėžiūros formavimo, kai kurių laidų žiūrėjimas sukelia panikos ir baimės pojūčius ne tik suaugusiems, bet ir vaikams – tai neigiamai veikia psichiką. Vienareikšmiškai vaikams kenkia progamos suaugusiems, nes informacija gali būti suprasta neteisingai, savaip. Galiausiai vaikas, matydamas per ekraną smurtą, žalingų įpročių afišavimą, erotiką, keiksmus, susišaudymus, lavonus – pradeda tai vertinti kaip socialinę normą. Taip gimsta paauglių ir net suaugusių žiaurumas.

Šis faktas taip pat patvirtintas tyrimais, kurių išvada teigia: nuo vaikystės žiūrimi žiaurūs vaizdai yra labai stiprus katalizatorius nusikaltimams. Kokiu būdu? Pasirodo, neigiama energija, kaupiama iš ekrano per demonstruojamus agresyvaus elgesio modelius, priėjus iki tam tikros gradacijos, galiausiai prasiveržia ir yra išmetama į aplinką per smurtą. Daugelio šalių tyrėjai įrodė, kad ryšys tarp televizijos poveikio ir didėjančio jaunų žmonių nusikalstamumo yra akivaizdus. Šis dėsningumas pasireiškia įvairiuose visuomenės sluoksniuose.

Kadangi ekraninė agresija kasmet auga, tai kiekviena nauja karta gauna vis didesnį agresyvumo energijos krūvį, kuris sociume pasireiškia kaip polinkis į kriminalinį elgesį. Britas mokslininkas A.Sigman daro dar kategoriškesnę išvadą: televizija yra mūsų laikų blogis ir vadina ją “infokratija”. Jis pabrėžia, kad žodžius “televizorius”, “televizija”, “internetas”, “DVD” (matyt, turimi omenyje filmai) galima apibendrinti vienu žodžiu: “ekranas”, kuris nusako tą patį poveikį.

Jau 1970 metais Vakarų Europos sociologai sudarė televizijos neigiamo poveikio sąrašą, kuris labai aktualus ir mūsų dienomis. Štai keli punktai iš jo: tai nekorektiška, perteklinė politinė propaganda ir reklama; agresija, fizinė ir moralinė prievarta ekrane ir erotikos perteklius; sisteminis realybės iškraipymas; negatyviai nuspalvinta socialinė informacija ir nepateisinamai didelis kiekis pranešimų apie katastrofas, smurtą, aukas ir pan.; nekorektiška, iškraipyta vedančiųjų kalba; perteklinis užsienio produkcijos kiekis; nepagarbūs pasisakymai apie žmones, nacionalines vertybes, istoriją ir kultūrą.

Šis sąrašas mūsų dienomis ne tik aktualus, bet ir vis papildomas naujais punktais. Psichologai teigia, kad kai “dėl fono” įjungtas televizorius, šeimos nariai mažiau kalbasi ir bendrauja tarpusavyje. Dietologai teigia, kad išsivystė savotiška priklausomybės forma, kai įjungus televizorių, bėgama atsinešti prie jo maisto (dažnai dėl spalvingos maisto reklamos poveikio). Jei valgymo metu žiūrime televizorių, mūsų protas silpnai priima skrandžio signalus apie pasisotinimo jausmą, ir tokiu būdu dienos racionas viršijamas iki 30%. O kur dar hipodinamija..

Ar televizija yra toks jau blogis? Tikrai ne, jei vietoje, laiku, sąmoningai ir tiek, kiek tikrai reikia. Yra daug įdomių filmų, mokomųjų laidų, dokumentinių filmų – tai gali būti prasmingas laiko praleidimas, vėliau tai aptariant. Bet.. turime pripažinti, kad daugelis piktnaudžiaujame šiuo puikiu išradimu, kuris ne tik atima brangų laiką, bet ir gesina mūsų kūrybiškumą ir atitraukia nuo daug svarbesnių ir įdomesnių užsiėminų. Taigi – būkime atidūs ir budrūs, o svarbiausia – saugokime savo vaikus..