ruvi

Sektų fenomeną nagrinėjo įvairių sričių mokslininkai. Vieną išsamiausių tyrimų šioje srityje atliko Kalifornijos universiteto profesorė, psichologė Margaret Thaler Singer. Ji kalbėjosi su daugiau kaip 3000 žmonių, kurie dalyvavo kokios nors sektos veikloje. Jos tyrinėjami klausimai buvo šie: kaip įsitraukiama į sektas, kuo jos patraukia, kodėl taip sunku išeiti iš sektos. Apklaustų žmonių atsakymus M. T. Singer suklasifikavo ir padarė apibendrinančias išvadas.

Į sektas pirmiausiai įsitraukiama dėl tikėjimo, nes žmogui reikalingas tikėjimas, kuriuo jis galėtų vadovautis. Tai ypatingai reikalinga viskuo nusivylusiam žmogui. Sekta suteikia iliuzinę tikėjimo viltį. Tokių tikėjimų ypatumas – juose yra dalis tiesos, o tai ir yra labiausiai suklaidinanti aplinkybė. Įgavęs nors ir iliuzinę tikėjimo viltį, žmogus bijo ją prarasti: greičiau pagalvoja, kad kažką ne taip suprato ir tikisi gerų permainų ateityje.

Sektose išlaiko ir autoriteto poreikis, nes nuo vaikystės esame pratinami gerbti juos. Būtent sektose vadovo autoritetas yra neginčijamas ir galioja taisyklė: vadas visada teisus. Abejojantys ir kritikuojantys greitai susekami ir vado apšaukiami išdavikais, apsimetėliais arba šnipais. Taigi, sektoje laiko ne tik pagarba autoritetui, bet ir baimė jam nepaklusti.

Prisirišimas, inertiškumas – įsitraukę į sektos veiklą, žmonės dažnai pateisina savo veiksmus, nes tiki, kad daro kažką gero. Jei ir kyla abejonė, tai dažniausiai pagalvoja: ” Tai mano apsisprendimas, galbūt, sunku, galbūt, aš kažko nesuprantu, bet aš turiu ištverti ir eiti iki galo, aš negaliu pasiduoti.” Kuo ilgiau žmogus dalyvauja sektos veikloje, tuo sunkiau ją palikti.

Grupės spaudimas – lemiamas faktorius sektoje. Daugelis buvusių sektantų pripažįsta, kad suabejoję ramindavo save mintimis apie kitų sektantų pavyzdį, nes suabejojęs tuoj pat pasijunta vienišas ir izoliuotas dėl grupės spaudimo. Sektos nariai dažnai prisibijo vieni kitų, todėl nebūna visiškai atviri. Jie ramina save mintimis, kad kažką blogai daro ar supranta ne taip, todėl privalo dar daugiau pasistengti – kaip kiti sektos nariai.

Informacijos stoka dėl sąmoningai skleidžiamos klaidingos informacijos sektoje. Tai gali būti sufalsifikuoti faktai apie sektos įtakos sferas, jos narių skaičių, veiklos motyvus ir apie vadovo asmenybę, taip pat savaip interpretuojami pasaulio įvykiai. Tokios klaidingos informacijos dėka sektantai nutolsta nuo realybės ir susikuria iškreiptą pasaulio vaizdą.

Nutraukdami ryšius su praeitimi, sektantai pradeda gyventi mažame uždarame rate, atsiriboję nuo pasaulio. To dažnai reikalauja sektos taisyklės, o į visuomenę išeinama tik verbuoti naujų narių. Kuo ilgiau žmogus gyvena tokiame uždarame rate, kuriame visi vienodai mąsto ir elgiasi, tuo sunkiau jam bendrauti su esančiais už sektos ribų. Sektantas sunkiai priima kitokį požiūrį ir jaučiasi nesuprastas tarp kitokių žmonių. Įprastas gyvenimas, nors ir nelengvas, galiausiai tampa savas, o išėjimas iš sektos sunkiai įsivaizduojamas. Atsiribojęs nuo pasaulio, sektantas vis labiau grimzta į emocinį ir psichinį sąstingį.

Sektoje laiko ir baimės ir kaltės jausmai. Baiminamasi gyvenimo už sektos ribų, baiminamasi ir savų, kad nebūtų nubausti, bijoma neatitikti, neįtikti, būti įskustam ar melagingai apkaltintam. Kaltės jausmas paprastai ateina suvokus, kad pasirinktas klaidingas kelias ir gailimasi sugaišto laiko, prarastų pinigų ir energijos. Tačiau tai sunku sau pripažinti, todėl laikomasi įprasto gyvenimo.

Štai tokios pagrindinės priežastys laiko žmogų sektoje. Daugeliui žmonių, pasiryžusių atsisveikinti su sekta, apsispręsti ir žengti šį žingsnį yra labai sunku, ypač jei tai padaryti reikia vienam. Tačiau vis dėlto žmonėms pavyksta išsivaduoti iš sektų. Kokiu būdu? M. T. Stinger aprašė tris pagrindinius būdus

1. Praregėjimas, aiškus suvokimas – jis ateina, kai išsisklaido iliuzijos, žmogus pamato tikrą padėtį ir tai, kad jis buvo mulkinamas. Dažnai tai paskatina kažkoks įvykis sektoje ar pernelyg autoritariškas vadovo elgesys.

2. Sektos nariai yra kartais ir šalinami – pvz., ekonominiais sumetimais, arba kai aiškiai sutrinka sektanto psichika. Tas pats laukia ir ypač nepaklusnių ramybės drumstėjų – kaip pamoka kitiems.

3. Konstruktyvi informacija apie sektą iš draugų ar artimųjų taip pat būna priežastis palikti sektą ir pradėti kitaip vertinti situaciją.

Akivaizdu, kad patikimiausias būdas nuo visų įtakų yra žmogaus vidinė dvasinė stiprybė. Toks žmogus turi savo pasaulėžiūrą, tikslus gyvenime ir dvasinę pusiausvyrą. Sunkią akimirką jis ieško sprendimų, o ne atramos. Žinoma, būna gyvenime atvejų, kai padeda aplinkiniai – juk esame žmonės, tai natūralu ir žmogiška.. Bet ta pagalba turi padėti žmogui pakilti, o ne pavergti jį.

Turbūt, ne vienas atkreipėte dėmesį, kad žmogaus pavergimo principai nesąžiningų žmonių yra gana plačiai naudojami. Kad neįkliūtume į tokias manipuliavimo pinkles, tiesiog turime suprasti jų veikimo principus. Jei skaitote rusiškai, plačiau apie tai čia.

Taigi, vėl saviugda.. ji padeda ne tik gerinti savo ir aplinkinių žmonių gyvenimą, bet ir sugebėti atskirti nesąžiningų žmonių užmačias. Ar sutinkate?