Senieji mokymai apie dorovę

Kov 7
2011

Žmogaus evoliuciją galime įvardinti pirmiausiai kaip jo sąmonės evoliuciją ir kelią nuo fizinio (instinktų) į dvasinį (dorovė, kūryba, vienybė) lygmenį. Tačiau šiuolaikinė realybė Žemėje vis labiau ryškėja kaip kolektyvinė deformuoto “ego” projekcija. Tokia projekcija dezorientuoja, sėja įtampą ir baimę. Todėl sunku išlikti savimi, sunku išlikti dorovingu, kai skleidžiama tiek melagingų stereotipų. Mūsų civilizacija kartais vadinama apverstų vertybių sistema, nes dėl egoistinių tikslų paminamos ir amžinos vertybės.

Kokia gi pagrindinė amžinoji vertybė, dėka kurios žmogus išlieka žmogumi? Tai dorovė. Doros principai nuo seniausių laikų visose tautose buvo perduodami iš kartos į kartą. Dorovė buvo viena iš svarbiausių lietuvių gyvenimo sampratų. Dora lietuviui buvo daugiau nei moralinė vertybė. Doros laikėsi ne todėl, kad kažkas prisakė, nurodė, o savo labui. Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau. Mūsų protėviai suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui (A. Patackas, A.Žarskus “Virsmų knyga”).

Aiškus dorovės aprašymas yra ir senojoje Mahabharatoje, stambiausioje indų poemoje-epe. Joje dorovė apibūdinama kaip vienintelis kelias į laimę. Teigiama, kad pradėti ugdyti dorovę reikia nuo mūsų kalbos ir bendravimo, ir kartais geriau nutylėti, nei pasakyti. Yra trys teisingos kalbos panaudojimo taisyklės:
1. Kalbėti tiesą;
2. Jei visa tiesa pasakyta, kalbėti apie pozityvius dalykus;
3. Jei pasakyta tiesa, pakalbėta apie pozityvius dalykus, reikia kalbėti apie praktinį dorovės pritaikymą gyvenime.

Argi tai neaktualu ir mūsų dienomis? Sutikite, kad dabar labai daug tuščio kalbėjimo. Kalba tapo ir kovos įrankiu: mes baramės, ginčijamės, keliame balso intonacijas pykčiui išreikšti. Kalbėdami manipuliuojame, meluojame, darome įtaką. Ir seniai pamiršome posakį: žodis – sidabras, tylėjimas – auksas. Tylėjimas vertingesnis ne dėl paslapčių, o todėl, kad žodžiu neįžeistume, nesužeistume, nepakenktume, nesuklaidintume.

Aprašomi ir dorovingų žmonių darbai, tokie žmonės vadinami visuomenės šviesuomene. Ji atpažįstama pagal šią veiklą:
1. Gerus darbus, kurie atliekami nuoširdžiai ir nesivaikant naudos;
2. Saviugdą, dorovingą elgesį;
3. Tobulėjimą ir mokymąsi;
4. Dorovingas santuokas;
5. Dosnumą, dalijimąsi su tais, kam to reikia.

Pabrėžiamas ir sąžiningumo principas: tai kas blogai tau, nedaryk kitam. Dorovingas elgesys suteikia žmogui didybę, ilgaamžiškumą, pagarbą, jėgą ir žinias. Tuo tarpu nesilaikančius dorovės žmones pradeda valdyti žemos būsenos – pykčio, godumo, liūdesio, pavydo, baimės ir t.t. Šios žemos žmogaus būsenos naikina jėgą, grožį, supratimą ir sveikatą. Gyvenimą trumpina ir plepėjimas, išdidumas, per dideli troškimai ir išdavystė.

Visos žemos žmogaus būsenos veda ir į skurdą – dvasinį ir fizinį. Pagrindinė tokio skurdo priežastis – godumas. Jam niekada negana, todėl jis gesina sąžinę. Kai neturime sąžinės, palengva užgesinama ir dorovė. Be dorovės žmogus tampa instinktų ir iškreipto egoizmo vergas. Jis paskęsta iliuzijose, nes tampa reaguojančiu, bet ne kuriančiu. Toks žmogus atiduoda savo kūrybinę energiją tam, kas jį valdo.

Taip gimsta nesubalansuotos būsenos:
1. Fiziniame lygmenyje pasireiškia kaip skausmas kažkurioje kūno dalyje;
2. Emociniame lygmenyje – kaip sielos skausmas;
3. Minčių (mentaliniame) lygmenyje – kaip nevaldomų minčių ir įsitikinimų negatyvus srautas;
4. Dvasiniame lygmenyje jaučiama kaip sunki energetinė substancija, pasiklydusi dvasia, kuri jau negali atskirti gėrio ir blogio.

Atrodytų, tik viena gyvenimo samprata, bet kai jos nėra, jos ne tik trūksta, bet viskas įgauna kitokią, priešingą kokybę. Todėl keista, kad prakalbus apie dorovę, žmonės gūžčioja pečiais arba svarsto apie ją kaip apie atgyvenusią, varžiusią protėvių gyvenimą abejotiną vertybę. Bet ar įmanomas žmonijos tobulėjimas be dorovės?.. Vargu. Matyt, ne šiaip sau visuose senuose mokymuose dorovė, dora, dorybės buvo aprašomos kaip didžiausios žmonijos vertybės. Tai iš tiesų pagrindas žmogaus tobulėjimui.

Ką jūs apie tai galvojate?