Suprasti – kas yra sąžinė, manau, svarbu kiekvienam žmogui. Dažniausiai tai siejame su teisingumu ir pagalvojame apie: sąžinės balsą, sąžinės priekaištus, švarią sąžinę, sąžiningumą ar nesąžiningumą. Norint išsiaiškinti, kas yra sąžinė, kyla daug klausimų – tai įgyta ar įgimta savybė, kam ji reikalinga ir ar reikalinga, ar sąžinės kriterijai keičiasi, ar visada ji “suveikia“?..
Žodynas apibrėžia sąžinę kaip žmogaus poreikį būti atsakingu už savo poelgius. Ji suvokiama per vidinio diskomforto jausmą, kai pažeidžiamos dorovinės taisyklės. Tai tarsi vidinė žmogaus instancija, atliekanti dorovinę savikontrolę. Sąžinė – pagrindinis asmenybės elgesio reguliavimo mechanizmas. Galima sakyti, kad jos dėka žmogus išlieka žmogumi, tai labai svarbus dorovinis orientyras.
Kitas svarbus klausimas – tai įgyta ar įgimta savybė? Pasirodo, ir viena, ir kita: iš vienos pusės – tai genetiškai užprogramuota asmenybės savybė, kurios racionaliai pažinti neįmanoma, nes ji veikia jausmų lygmenyje. Tai duotybė, kurią galime prilyginti kompasui, kuris neleidžia nuklysti nuo esminių principų žmogaus gyvenime. Iš kitos pusės – tai nurodymų ir elgesio programų rinkinys, kurį nuo vaikystės žmogui skiepija tėvai, visuomenė, religija. Kiekvienas turime ir asmeninius nusistatymus, kuriuos pažeidę, jaučiame sąžinės graužatį.
Kaip tai pasireiškia gyvenime ir ar visada “suveikia“ sąžinė? Juk aplink matome ir nesąžiningų žmonių, nesąžiningų poelgių – ar tie žmonės negirdi sąžinės balso? Tam, kad ją išgirstų, žmogus turi nusistatyti konkrečius dorovinius orientyrus ir jų laikytis. Dažniausiai orientuojamasi į bendrus dorovinius principus: “nevok, nežudyk“ ir t.t.., ir žmogus tarsi abstrakčiai jų laikosi. Tuo tarpu savo elgesiu jis gali kankinti artimus žmones, arba manipuliacijomis kenkti kitiems ir nejausti sąžinės graužaties, nes su bendrais dorovingumo kriterijais, jo manymu, viskas tvarkoje. Žinoma, taip elgdamasis jis jaus dvasinį diskomfortą, bet nesupras – kodėl.
Taigi, tam, kad turėtume ramią sąžinę, turėtume laikytis ne tik bendražmogiškų dorovinių principų, bet ir nusistatyti asmeninius – ką kokiomis sąlygomis darysime ir ko – ne. Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis – empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas. Sąžinė puikiai veikia tuomet, kai yra orientuota į ateitį, t.y., ne graužatimi kankina, o apsaugo mus nuo klaidų.
Ar keičiasi sąžinės kriterijai? Taip, laikui bėgant, dorovinė kertelė žmonijai vis keliama. Galbūt, šiandien mums gali atrodyti atvirkščiai, bet pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad evoliucija dorovingumo srityje įvyko didžiulė: kadaise žmogaus gyvybė buvo nuvertinta, o vergovė buvo kasdienybė.. Ir nors žmonės šiandien išmoko manipuliuoti ir įmantriai gudrauti, sąžinės apgauti neįmanoma – ji rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai. Nerami sąžinė – viena iš labiausiai kankinančių žmogaus būsenų.
Todėl pirmas “vaistas“ nuo sąžinės graužaties – būti sąžiningu. Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai – nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja. Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime – sąžinė tuoj signalizuos apie tai. Būkime atidūs tokiems signalams.
Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę. Kai elgiamės ne pagal sąžinę, bijodami bausmės, pradedame teisintis, ir teisinamės ne ieškodami tiesos, o ieškodami pasiteisinimo ir būdo išvengti bausmės. Tuo tarpu teisintis ar išsisukinėti prieš sąžinę beprasmiška: sąžinė rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai, o suklydę imamės atsakomybės už savo klaidas.
O ką jūs apie tai galvojate?
ruvi 
Sveika, Vilte 🙂
Man patiko toks sąžinės “testas“: “Jei kažkiek suabejojote tuo ką darote, pagalvokite ar apie savo veiksmus norėtumėte perskaityti rytdienos laikraštyje. Jei nelabai, tai gal pasielkite kitokiu būdu“:))
O apie sąžinės ir dorovės kriterijų kaitą amžių bėgyje pabandysiu įkelti trumpą citatą:
„Romėnų teisėtvarkoje tėvas turėjo visišką valdžią savo vaikams: galėjo nebaudžiamas juos parduoti arba nuteisti myriop. Ši absoliučios teisės koncepcija buvo perkelta į Anglijos teisę, kur beveik nepakitusi išliko iki XIV amžiaus. Viduramžiais vaikystė nebuvo toks unikalus gyvenimo etapas kaip atrodo dabar. Buvo įprasta septynerių metų vaiką atiduoti tarnauti pameistriu, kur darbas meistrui buvo svarbiau už mokslą. Su vaikais ir tarnais buvo elgiamasi vienodai, o kalboje nebuvo net atskirų terminų, kurie juos skirtų. Tiktai XVI amžiuje pasikeitė požiūris į vaikus, ir jiems, kaip turintiems atlikti svarbias ir specifines vystymosi užduotis bei vertiems meilės, pradėta skirti tam tikras dėmesys.“* (p. 226) M. Scot Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, Vilnius 2009.
* Andre P. Derdeyn, Child Custody Contests in Hystorial Perspective. Amerika Journal of Psychiatry, Vol. 133, No. 12 (dec. 1976), p. 1369.
Vladas
PatinkaPatinka
Labas, Vladai 🙂
Puikus “testas“, dėkui, kad pasidalinai – gali tikrai kažkam praversti 🙂 .
Ir ačiū už dorovės ir sąžinės kriterijų istoriją – aš taip pat rinkdama medžiagą temai suradau daugybę pavyzdžių, kurie nustebino – net sunku patikėti, kad žmonės taip galėjo gyventi ir tai buvo normalu. Galime tik pasidžiaugti, kad dorovės kertelė paaugo, nors šiandien atrodo, kad taip buvo visada (kol nepažvelgi į istoriją).. Taigi, nors ir matome, kad yra nesąžiningų žmonių, bet mes šiandien galime apie tai viešai kalbėti ir svarbiausia – žinome tiksliai, kad tai negerai ir neteisinga. Vis tik evoliuciuonuojame šioje srityje, ir tai džiugina 🙂 , mane – labai.
PatinkaPatinka
Sveika, Vilte
Labai gaila, bet aš manau jog tavo frazė: “nors ir matome, kad yra nesąžiningų žmonių, bet mes šiandien galime apie tai viešai kalbėti ir svarbiausia – žinome tiksliai, kad tai negerai ir neteisinga“ šiuo metu nėra visai teisinga ir, deja, darosi vis neteisingesnė (turiu omenyje NLP ir kitų manipuliacinių technikų vis platesnį naudojimą ir “legalizavimą“
Noriu įkelti vieną komentarą ta tema. Jis jis buvo parašytas Vitoldo Masalskio Bloge prie ten įkelto mano teksto: “Nepsichologo požiūris į kai kuriuos šiuolaikinės psichologijos aspektus“:
“Mata Hari
Hmmm:) Pasiginčyčiau su autoriumi, ne aš ta pačią PA irgi baigiau.Bet, kaip sakoma, kiekvienam-savo.Tik pamenu viena,kad iš musu 28 besimokančiųjų grupes, gal kokie 3 buvom už tai, kad manipuliacija NĖRA blogas daiktas pats savaime, jai tik… toks atspalvis suteiktas. Sakyčiau, iš sovietmečio atėjęs gal? Visi kiti buvo labai pasipiktinę manipuliacija apskritai:)Nors bent kiek mąstančiam aišku, kad “..“ačiū, tu man labai padėjai..“ yra elementari manipuliacija musu noru būti naudingais ir gerais! O Psichologijos ,NLP ir panašiu dalykų mokomės norėdami sugebėti valdyti situacija, o tai reiškia-mokėti valdyti situacijos dalyvius, kurie yra …žmonės! Nieko naujo po saule:) Beje, tai irgi tik mano nuomone. Na, ir dar keleto PA dėstytojų:)“
Iš tikro prieš susidurdamas su “Alfa studio“ ir Psichologijos akademija, net nepagalvojau, jog Lietuvoje tiek daug žmonių manipuliacijas (kitais), laiko įprastu ir priimtinu elgesiu. Komentare paminėta proporcija – (3 iš 28) toli gražu nėra teisinga. Tie trys tai tik ledkalnio viršūnė. Tai žmonės taip tvirtai įsitikinę tokio elgesio teisingumu, jog nei nemato reikalo slėpti tokios savo nuostatos. Spėju, jog iš likusių ne mažiau nei pusė galvoja taip pat kaip tie trys, tačiau mano, kad daug naudingiau tokio savo požiūrio viešai nedemonstruoti:(.
Taigi, tikrai dar ne laikas džiaugtis pažanga šioje srityje ir tai mane labai liūdina:((
PatinkaPatinka
Tikrai įdomu, perskaičiau ir paklausiau kelių kolegų, kaip jie apibrėžtų sąžinę. Na ir sunkiai. Hmm… pagalvojau, jei nežino kas tai, kaip įmanoma tada to laikytis? O kodėl tau šis klausimas iškilo?
PatinkaPatinka
Labas rytas visiems 😀
Vladai, pilnai pritariu tau, kad manipuliacijų šiandien labai daug. Galima sakyti, kad tai išplito taip plačiai, kaip niekad. Bet juk sąžinės balso manipuliacijomis neapgausime, tiesa? Galima prislopinti, nustumti, bet galiausiai ji iškils kaip siena, kurios ignoruoti ar pastumti tiesiog neįmanoma.
Na, o mano džiaugsmas yra dėl to, kad daugybės dirbtinai ar prievarta uždėtų apribojimų jau atsisakėme.
guru, šitas klausimas man iškilo kalbant su vienu guru 😉 apie įvairias sąmonės keitimo metodikas.
Čia gal yra Vlado iškeltos minties pratęsimas – labai dažnai puolama praktikuoti įvairias metodikas, o žmogaus viduje – daugybė neišsiaiškintų gyvenimo aspektų, galima sakyti, esminių gyvenimo aspektų.
Ir kas po tokių praktikų vyksta? Ogi labai dažnai į paviršių ir iškyla tie nesuvokti aspektai baimių, nerimo, depresyvių būsenų pavidalu. Ir vietoje “stebuklingų“ rezultatų dažnai turime net psichikos diagnozes.
guru, labai gerai pastebėjai – kaip gali būti sąžiningas, jei nežinai, kas tai yra? Ir tai liečia visus kitus esminius gyvenimo klausimus.
Tik pažinę psichikos ypatumus, psichologinius aspektus, galime nuspręsti, kokios imtis metodikos tolimesniam augimui, ir ar apskritai jų reikia.
O dabar gaunasi, kaip Vlado straipsnyje – suvaro lyg avinėlius ir manipuliuoja jų sąmone. Rezultatas – manipuliuotojams finansinė nauda, o manipuliuojamiems – dar didesnis chaosas vidiniame pasaulyje.
Yra toks nerašytas dėsnis – mūsų niekas negali išmokyti, mes galime išmokti patys. Gali sudominti, informuoti, o visa kita – asmeninis darbas ir.. rezultatai 🙂
Gražios visiems dienos! 😀
PatinkaPatinka
Labai aciu, padejot rasiny parasyt
PatinkaPatinka