ruvi

Suprasti – kas yra sąžinė, manau, svarbu kiekvienam žmogui. Dažniausiai tai siejame su teisingumu ir pagalvojame apie: sąžinės balsą, sąžinės priekaištus, švarią sąžinę, sąžiningumą ar nesąžiningumą. Norint išsiaiškinti, kas yra sąžinė, kyla daug klausimų – tai įgyta ar įgimta savybė, kam ji reikalinga ir ar reikalinga, ar sąžinės kriterijai keičiasi, ar visada ji “suveikia”?..

Žodynas apibrėžia sąžinę kaip žmogaus poreikį būti atsakingu už savo poelgius. Ji suvokiama per vidinio diskomforto jausmą, kai pažeidžiamos dorovinės taisyklės. Tai tarsi vidinė žmogaus instancija, atliekanti dorovinę savikontrolę. Sąžinė – pagrindinis asmenybės elgesio reguliavimo mechanizmas. Galima sakyti, kad jos dėka žmogus išlieka žmogumi, tai labai svarbus dorovinis orientyras.

Kitas svarbus klausimas – tai įgyta ar įgimta savybė? Pasirodo, ir viena, ir kita: iš vienos pusės – tai genetiškai užprogramuota asmenybės savybė, kurios racionaliai pažinti neįmanoma, nes ji veikia jausmų lygmenyje. Tai duotybė, kurią galime prilyginti kompasui, kuris neleidžia nuklysti nuo esminių principų žmogaus gyvenime. Iš kitos pusės – tai nurodymų ir elgesio programų rinkinys, kurį nuo vaikystės žmogui skiepija tėvai, visuomenė, religija. Kiekvienas turime ir asmeninius nusistatymus, kuriuos pažeidę, jaučiame sąžinės graužatį.

Kaip tai pasireiškia gyvenime ir ar visada “suveikia” sąžinė? Juk aplink matome ir nesąžiningų žmonių, nesąžiningų poelgių – ar tie žmonės negirdi sąžinės balso? Tam, kad ją išgirstų, žmogus turi nusistatyti konkrečius dorovinius orientyrus ir jų laikytis. Dažniausiai orientuojamasi į bendrus dorovinius principus: “nevok, nežudyk” ir t.t.., ir žmogus tarsi abstrakčiai jų laikosi. Tuo tarpu savo elgesiu jis gali kankinti artimus žmones, arba manipuliacijomis kenkti kitiems ir nejausti sąžinės graužaties, nes su bendrais dorovingumo kriterijais, jo manymu, viskas tvarkoje. Žinoma, taip elgdamasis jis jaus dvasinį diskomfortą, bet nesupras – kodėl.

Taigi, tam, kad turėtume ramią sąžinę, turėtume laikytis ne tik bendražmogiškų dorovinių principų, bet ir nusistatyti asmeninius – ką kokiomis sąlygomis darysime ir ko – ne. Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis – empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas. Sąžinė puikiai veikia tuomet, kai yra orientuota į ateitį, t.y., ne graužatimi kankina, o apsaugo mus nuo klaidų.

Ar keičiasi sąžinės kriterijai? Taip, laikui bėgant, dorovinė kertelė žmonijai vis keliama. Galbūt, šiandien mums gali atrodyti atvirkščiai, bet pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad evoliucija dorovingumo srityje įvyko didžiulė: kadaise žmogaus gyvybė buvo nuvertinta, o vergovė buvo kasdienybė.. Ir nors žmonės šiandien išmoko manipuliuoti ir įmantriai gudrauti, sąžinės apgauti neįmanoma – ji rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai. Nerami sąžinė – viena iš labiausiai kankinančių žmogaus būsenų.

Todėl pirmas “vaistas” nuo sąžinės graužaties – būti sąžiningu. Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai – nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja. Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime – sąžinė tuoj signalizuos apie tai. Būkime atidūs tokiems signalams.

Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę. Kai elgiamės ne pagal sąžinę, bijodami bausmės, pradedame teisintis, ir teisinamės ne ieškodami tiesos, o ieškodami pasiteisinimo ir būdo išvengti bausmės. Tuo tarpu teisintis ar išsisukinėti prieš sąžinę beprasmiška: sąžinė rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai, o suklydę imamės atsakomybės už savo klaidas.

O ką jūs apie tai galvojate?