ruvi

Nuo mūsų reakcijos į problemas priklauso jų sprendimas – juk galime jas ignoruoti arba pripažinti, įvertinti arba vengti, sureikšminti arba nuvertinti.. Visi esame skirtingi, todėl pradinė reakcija gali būti įvairi, tačiau po jos turėtų žengti sprendimas: kad problema būtų išspręsta, ją reikia spręsti.. Jei problema išlieka, tai reiškia, kad ji nesprendžiama arba neteisingai interpretuojama.

Stabdanti sprendimus reakcija gali būti dvejopa:

* Ignoravimas. Tai sąmoningas nenoras pamatyti problemą, atsisakant ją pripažinti arba spręsti. Tokiu atveju nuo sprendimų kartais bėgama į kažkokią kitą veiklą – kad įspūdžiai užgožtų problemą ir leistų bent trumpam užsimiršti.

* Išankstinis nusistatymas, kad problema neišsprendžiama, arba jos sureikšminimas. Tokiu atveju pasirenkama aukos pozicija, verkšlenama, skundžiamasi, ieškoma pritarimo savo nusiteikimui.

Žinoma, su tokiomis reakcijomis sunku, o kartais ir neįmanoma prieiti prie konkrečių sprendimų. Sakoma, kad yra dviejų rūšių problemos: sugalvotos ir išsprendžiamos. Bet kokiu atveju – turime suprasti, kad problemos mūsų gyvenime yra pasekmė, o jų sprendimas – veiksmai, nukreipti į objektyvių problemos atsiradimo priežasčių pašalinimą.

Todėl ir yra teiginys: jei yra problema, yra ir sprendimas. Kaip jį atrasti? Pirmiausiai – pereiti nuo reakcijų į problemą prie sprendimo paieškos, o nuo aukos pozicijos – į gyvenimo šeimininko vaidmenį.

Būdų surasti problemų sprendimus yra tikrai daug, čia pasidalinsiu tais, kurie yra išbandyti ir siūlomi daugelio psichologijos populiarintojų:

* Įvardinti problemą – pusė darbo. Jei sunku pamatyti sprendimus, bandykime užrašyti problemos esmę ir jos galimus sprendimus – taip aiškiau pamatysime, ko iš tiesų norime, ką galime padaryti, ir kas trukdo tai padaryti.

* Vienas iš paprastesnių būdų – sužinoti, kaip tokias pačias problemas sprendė kiti žmonės. Žmonijos patirtis didžiulė, kažkas jau tai išgyveno ir išsprendė – tereikia susirinkti informaciją. Nustebsite, kad rasite kelis variantus, iš kurių galėsite pasirinkti priimtiniausią ir tinkamiausią.

* Nesvarstykime – “aš nesugebėsiu, tai neįmanoma” – abejonės stabdo veiksmus, ir problema iš nedidelės gali tapti didele. Geriau suklysti, nei nieko nedaryti. Aktyvumas sprendimuose – būtinas, todėl geriau galvokime – ką daryti ir kaip.

* Imkimės atsakomybės už situaciją – tai dažnai būna stiprus postūmis sprendimų paieškoms. Svarbiausia – veikti, ir atsakomybės prisiėmimas gali būti svarbus motyvuojantis žingsnis link sprendimų.

* Jei problema didelė, skaidykime jos sprendimą į etapus ir veikime pagal principą: nuo paprasto į sudėtingą. Tokiu būdu mažais žingsneliais galime įveikti didelius darbus.

* Kreipkimės į draugus – paprastai jie noriai dalinasi patirtimi. Jei ji netiks, vis vien gausime taip reikalingą palaikymą ir šilumą. Kreipkimės į specialistą – kartais tai būtina. Problema gali būti sureikšminta, o nešališkas požiūris kartais parodo netikėtą ir lengvą sprendimą, kurio patys per emocijas nematome.

* Jei negalime išspręsti problemos (būna ir taip), tuomet keiskime požiūrį į ją. Kartais toks pakeitimas padeda pamatyti problemą kitaip ir suprasti jos reikšmingumą mums.

Beje, jei žvilgtelėsite į praeitį – nustebsite pamatę, kad daugelį savo problemų mes išsprendžiame! Tik.. kažkodėl atmintyje lieka ne sprendimai, o būtent nemaloni reakcija į iškilusius sunkumus. Kai išsprendžiame problemą, ji tampa ne tik gyvenimo epizodu, bet ir vertinga patirtimi – ar susimąstėte apie tai?

Spręsdami problemas mes įgyjame žinių, naujas galimybes ir suvokiame dvasinius dėsnius – tai skatina tobulėjimą, daro žmogų patyrusiu ir naudingu. Galiausiai – mes išmokstame nekartoti to, kas atneša skaudžias pasekmes. Ir tuomet atveriame kelią augimui: nuo protingo žmogaus, kuris sprendžia problemas – į išmintingą žmogų, kuris gyvena taip, kad problemų gyvenime nekiltų ..

Kaip manote?