ruvi :: Du kambariai :: http://www.ruvi.lt

Du kambariai

Lap 18
2011

Įsivaizduokite du kambarius.

Viename gyvena Šviesūs geri žmonės, kurie padeda vieni kitiems ir gyvena taikoje bei santarvėje. Viskuo dalinasi ir visuomet padeda tiems, kam labiausiai reikia pagalbos. Pavyzdžiui, jei vienas susirgo, jie visi kartu jį gydo, kad greičiau pasveiktų, ir kaip visi žmonės galėtų pilnaverčiai džiaugtis gyvenimu. Todėl, kad nuo kiekvieno būsenos priklauso visos jų šeimos gyvenimas.

Jie išdalina visą juos palaikančią energiją po lygiai. Ir tuo pačiu kiekvienas iš jų turi savo individualius norus ir savo kūrybinį kelią. Savo mintis. Ir kiekvienas iš jų daugiausiai galvoja apie tai, kaip toliau vystyti visą savo kambarį. Juk nuo šito vystymosi priklauso jų bendro gyvenimo kokybė. Gyvenimo, kurio visi vienodai verti. Jie tikrąja ta žodžio prasme rungtyniauja, kas greičiau sugalvos kažką naujo, kas padėtų jiems visiems. Tuo pačiu palaikydami vienas kitą ir išreikšdami rūpestį ir pagarbą.

Šis kambarys visuomet švarus. Susitvarkoma tokiame kambaryje praktiškai per sekundę, nes kiekvienas tame dalyvauja ir supranta, kad kitiems bus nemalonu, jei jis pradės šiukšlinti. Todėl tvarkomasi paprasčiausiai sudėliojant įvairius daiktus į savo vietas. Kiekvienas žino visų daiktų vietą, ir tai padaro šį procesą lengvu. Šiame kambaryje žmonės džiaugiasi vienas kitu ir gyvenimu vienybėje ir meilėje.

Antrasis kambarys. Jame taip pat gyvena geri žmonės, bet gyvena jie Tamsoje. Dėl šios tamsos jie negali pamatyti, kad jie yra viena šeima, turi vienodus poreikius, kurie užtikrintų jų tolimesnį gyvenimą. Jie galvoja, kad jie vieni šiame kambaryje, nors ir girdi kitų balsus ir net susidaužia kaktomis. Šie žmonės praktiškai nebendrauja ir nesikeičia jausmų energijomis. Todėl jie neturi jausmų. Jie turi tik sveiką protą ir savo įstatymus bei vertybes, kurie, kaip jie mano, leidžia orientuotis jiems šioje tamsoje.

Kiekvienas iš jų gyvena tik sau ir praktiškai niekuomet nepadeda kitiems. Kiekvienas tvarkosi tik aplink save, todėl šis kambarys visuomet perpildytas šiukšlėmis, kurios mėtosi visur, kur neužmato akys tamsoje. Kiekvienas galvoja, kad vystosi, bet iš tikrųjų stovi vietoje. Visas jo vystymasis apsiriboja tuo, kas liečia jį patį. Jis galvoja, kad jo išvaizda – ir yra jo gyvenimas, ir jam to pilnai pakanka tamsoje.

Be to, nematydami begalinio energijos šaltinio, jie minta vienas kitu, savo artimiausiu kaimynu. Atimdami vienas iš kito, išnaudodami kitus savo asmeniniams tikslams, o ne viso kambario tikslams… Šie geri žmonės kankinasi didžiąją savo gyvenimo dalį, bet prisipažinti apie tai sau ir kitiems bijo, nes galvoja, kad tuomet atrodys blogesni už kitus…

Viskas, ko jiems reikia – UŽDEGTI ŠVIESĄ! Šviesa ir bus tas Aukščiausias, kuris padės jiems suvokti, kad jie yra viena šeima, ir kad vienintelė išeitis jų visų labui tai gyventi taip, kaip Pirmasis Kambarys…

Dėkoju autoriui Jevgenij Stužuk už leidimą išversti ir publikuoti šį nuostabų kūrinį!

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio!

Komentuoti • Įrašyta temoje Mintys

oposumas rašo:

Lapkritis 18, 2011 8:28 ryte

Stipru
Ruvi rašo:

Lapkritis 18, 2011 11:26 ryte

Labas rytas, oposumai

Ir aš taip apibūdinau, kai pirmą kartą perskaičiau .. Aiškiai ir paprastai parodė šiuolaikinio pasaulio modelį ..

Tikrai talentingas žmogus, kuris rašo dar ir nuostabias eiles, kurias, deja, sudėtinga išversti.. Jo kūryba šiais metais nominuota Rusijos “metų rašytojas” ir “metų poetas” konkurse. Linkiu jam sėkmės !

Oposumai, gražaus savaitgalio !
Rasa rašo:

Lapkritis 18, 2011 1:39 vakare

Šedevras! Dėkui, kad išvertei, nes rusiškai nemoku. Susimastykim… Ir tau gero savaitgalio! )
Ruvi rašo:

Lapkritis 18, 2011 2:01 vakare

Labas, Rasa

Tam ir klausiau autoriaus sutikimo išversti, kad galėtų perskaityti nesuprantantys rusų kalbos. Jis sukėlė bumą internete šiuo alegoriniu pasakojimu, ir perskaičius jį, labai norėjau supažindinti jus visus

Džiugu, kad autorius toks šviesus ir geranoriškas, o jo kūryba tikrai nuostabi.

Dėkui už palinkėjimus ..
Vladas p rašo:

Lapkritis 18, 2011 2:14 vakare

Sveiki visi,

Kartais suabejoju ar teisingai darau reikšdamas nuomonę, kuri gan stipriai skiriasi nuo daugumos kitų čia dalyvaujančių. T.y. gal būt “lendu į svetimą bažnyčią su savo tikėjimu”:)

Pasaulis susideda ne tik iš baltos ir juodos spalvos.

Konkrečiai šiame tekste man nepriimtina mintis, kad “Jie išdalina visą juos palaikančią energiją po lygiai.” Įvertinant, kad mūsų jau septyni milijardai, nesvarbu kiek žmogus turi ar gali turėti emocinės energijos, ar galios mylėti, ją dalinant “po lygiai” tvirtiname, kad mūsų vaikas, ar sutuoktinis bus mums tiek pat emociškai artimas ir svarbus (arba tiek pat nesvarbus), kaip ir bet kuris kitas gentainis ar pilietis, “gyvenantis šviesiajame kambaryje”. Ta prasme visi žmonės mums tampa emociškai indiferentiški (“vienodai svarbūs”, kai rūpestis ir emocinė šiluma dalijama iš septynių milijardų, tampa – “vienodai nesvarbūs”).

Gal būt man būtų labiau priimtina: “nei į vieną nežiūrime iš pranašesnio pozicijos ir nei prieš vieną nesižeminame patys” ta prasme, kad visus laikome vienodai vertingus kaip žmones, nepriklausomai nuo rasės, turto ir giminystės laipsnio.

“Jie turi tik sveiką protą ir savo įstatymus bei vertybes, kurie, kaip jie mano, leidžia orientuotis jiems šioje tamsoje.” Visiškai nesuprantu, kodėl sveikas protas, savo vertybės ir savo įstatymai tame tekste pakliūva kaip ir prie neigiamų dalykų. Pagal “mano tikėjimą” tai vieni pagrindinių požymių skiriančių žmogų nuo bandos. Neturintys savo vertybių ir savo įstatymų žmonės lengva ranka grūdo žydų moteris ir vaikus į krematoriumo krosnis, nes tuo momentu “aukštesniosios jėgos įstatymai ir vertybės sakė, kad žydai ne žmonės ir su jais taip būtina elgtis aukštesniųjų tikslų labui. (beje vokiečiai visais laikais buvo labai tvarkingi, disciplinuoti ir darbštūs žmonės)

Kita vertus niekaip nesuprantu kaip savo vertybių ir savo įstatymų turėjimas gali trukdyti padėti kitiems ir jais rūpintis. Atvirkščiai – karo metais žydų vaikus slėpė ir gelbėjo būtent tie žmonės, kurie turėjo savo vertybes, besiskiriančias nuo tuo metu galiojančių įstatymų ir nebijojo pagal jas gyventi.

Visiems geros dienos

Vladas
Emma rašo:

Lapkritis 18, 2011 3:22 vakare

Sveiki! Superinis kūrinys, nusiunčiau nuorodą saviems . Autoriui ačiū ir pasisekimo konkurse. Padėka už vertimą ir Šviesaus savaitgalio! )
Ruvi rašo:

Lapkritis 18, 2011 5:38 vakare

Labas vakaras

Vladai, čia alegorinis pasakojimas – jį arba supranti, arba ne, pagauni mintį arba ne .. Paaiškinti jį logiškai neįmanoma. Čia tas pats, lyg bandytum paaiškinti anekdotą – gali raitytis iš juoko, o kitas žmogus gali visiškai nesuprasti – ko … Todėl su tavo paaiškinimais sutinku, bet šio pasakojimo kontekste jie beprasmiški.. Ir tame nieko blogo – kai renku tokius alegorinius pasakojimus tinklapiui, tai perskaitau jų šimtus, o atrenku kartais tik kelis, tuos, kuriuos “supratau”, pajutau..

Emma – labas, džiaugiuosi, kad patiko, ir aš prisijungiu prie linkėjimų autoriui !!

Jaukaus vakaro ..
Evaldas rašo:

Lapkritis 18, 2011 7:42 vakare

Sveiki draugai

Pasakojimas labai patiko, tiesiog kažkas manyje pajautė tiesą, pagrindinę pasakojimo mintį. Su tokiais pasakojimais ir ta užkoduota ‘tiesa’ žmonės sujudinami ir gan giliai. Tai žino kiekvienas giliai viduje, bet per filtrus labai sunku pajusti tai…

Gero savaitgalio visiems
Ruvi rašo:

Lapkritis 18, 2011 9:12 vakare

Labas, Evaldai

Labai gerai pastebėjai apie užkoduotą tiesą .

Ir tau gero savaitgalio !!
Blogiukas rašo:

Lapkritis 19, 2011 5:07 vakare

Graži pasakele. Kažkuo priminė Pekino olimpinių žaidynių šūkį: „Vienas pasaulis – viena svajonė“
Ruvi rašo:

Lapkritis 20, 2011 12:30 vakare

Labas, Blogiukai

Svarbiausia, kad ši pasakėlė pakviečia prisiminti Vienybę .. Ir tai visiškai nereiškia, kad reikia pamilti visus pasaulio žmones, o tiesiog nepamiršti, kad visi mes esame viena, ir net ir labai norėdami, neatsitversime jokiomis sienomis ar tvoromis nuo pasaulio – jis mus veikia, mes veikiame jį.. Todėl ir turime bendradarbiauti, draugauti, bendrauti, būti geranoriški .
vilmuciuke rašo:

Lapkritis 24, 2011 12:07 ryte

labutis. Labai grazu.
Ruvi rašo:

Lapkritis 25, 2011 9:15 ryte

Labas, Vilmučiuke

Džiaugiuosi, kad jums patiko .
Lina M. rašo:

Lapkritis 27, 2011 12:45 ryte

Paprasta, bet neprasta, įdomu, įžvalgu. Ruvi, dėl alegorinio pasakojimo, rašote, kad /arba supranti, arba ne, pagauni mintį arba ne/. O gal visame kame – ne tik alegorija, o ir patyrimas, požiūris, gyvenimo ritmas, tikėjimas. Gaila, rusiškai neskaitau, autoriaus – nežinau. Labai sunku ką pasisakyti tema, kurios tik ištrauką matai, kaip komentuoti autorių tik iš vieno jo kūrinio. Skaitant p. Vlado komentarą, būtų galima apmąstyti ir kitą autoriaus minties pusę, bandant suprasti, kad posakis “Jie turi tik sveiką protą ir savo įstatymus bei vertybes, kurie, kaip jie mano, leidžia orientuotis jiems šioje tamsoje” reikštų, kad kiekvienas mūsų glaudžiai susiję, kiekvienas esame vienas kito tęsinys, tarsi antras veidrodžio atspindys, kiekvienas iš mūsų, tai ne tik aš, Jūs, mes, tai tiek tautos, rasės, politinės pažiūros, judėjimai, gal net akla religija, kur minėtas sveikas protas, vertybės individualiai tiesiog naikina pasaulio esaties formą, šiuo atžvilgiu – šviesųjį kambarį. Skaudus pateiktas p. Vlado pavyzdys /~žydus/ ir jo komentaras, atitinkamai rodo asmenine ar visuotinę vertybę, įstatymą. Gal pasakojimas perduoda mintį, kad tarkime tame pačiame žydų genocide esame atsakingi kiekvienas mes ir šiandieną, nesvarbu ar turėjome baltą ar juodą nuomonę, nesvarbu ar gyvenome tuo metu ar šiomis dienomis, mintis plėtojama pasakojime gal, kad gyvenime ŠVIESUSIS kambarys ‘pastatytas’ ant visuotinos/bendros šviesos, kur nėra nei gėrio, nei blogio; nei balto, nei juodo; nėra nei ‘aš’, nei ‘tu’. ŠVIESIOJO kambario idėja pagrįsta meilė, atjauta, supratingumu, supratimu, savęs sutapatinant su visa kuom, neskirstant nei juodu, nei baltu, kur tik ASMENINĖ/individuali nuomonė, ASMENINIS sveikas protas, ASMENINIS įstatymas, ASMENINĖ vertybė – praranda prasmę… O šiaip tokių pasakojimų vertė ta, kad kiekvienas Žmogus, skaitydamas gali jį/pasakojimą pritaikyti sau, o jei ne, tai bent sekundei susimąstyti, o tai jau žingsnis į priekį. Ačiū už vertimą!
Ruvi rašo:

Lapkritis 29, 2011 12:37 ryte

Labas, Lina

Taip, kad kiekvienas žmogus vertina bet kokį tekstą iš savo patirties prizmės.

Ir man ši alegorija sukėlė daug apmąstymų. Pritariu, kad sveikas protas be dvasios, be širdies yra sausas, žiaurus įrankis. Ir aš manau, kad pirmiausiai turi būti dvasinės vertybės, žmoniškumas, o tik paskui – protas, įstatymai.. gal net jų ir nereikia, kai pirminės – dvasinės vertybės? Juk dar niekada mūsų civilizacija jomis nesivadovavo, o tik deklaravo, kad jos yra. Jomis vadovavosi tik atskiri žmonės, kurių dėka, manau, ir išlikome. Iki šiol pasaulyje tvyro tiek negatyvumo, agresijos, ir net sunkoka įsivaizduoti dominuojančias pozityvias energijas ..

O šviesa man asocijuojasi su besąlygiška meile, vienybe, žmoniškumu. Aš džiaugiuosi, kad šis pasakojimas sukelia diskusijas, kviečia susimąstyti – tai parodo, kad jis tikrai turi gilią mintį ir pozityvumą . Čia pritarčiau Oposumo trumpam apibūdinimui: stipru!

Ačiū jums, Lina!
Lina M. rašo:

Lapkritis 29, 2011 2:36 vakare

Gražiai, aiškiai rašote, tikrai stipru!
Ruvi rašo:

Lapkritis 29, 2011 4:31 vakare

Šį kartą tai autoriaus nuopelnas, nors, pripažinsiu, kad gerai išversti tekstą neiškreipiant prasmės nėra toks jau lengvas darbas . Todėl ir dėkoju autoriui už pasitikėjimą ir džiaugiuosi, kad vertimas pavyko .