ruvi

Ko gero, daugeliui narcisizmas tradiciškai siejasi būtent su gėrėjimusi veidrodyje. Šis terminas paimtas iš graikų mito apie gražuolį Narcizą, kuris mirė iš meilės ir ilgesio savo atvaizdui ežere. Atidžiau pasižiūrėję į šiuolaikinės visuomenes gyvenimą, pamatysime nemažai narcisizmo apraiškų – tai ir kūno demonstravimas, ir didžiulis dėmesys išvaizdai bei įvaizdžiui, ir grožio industrija, ir siekimas bet kokia kaina būti tarp “žvaigždžių”.

O jei pažiūrėsime dar atidžiau, tai tikrai pastebėsime, kad tokia veikla tėra išorinis šurmulys ir noras padaryti įspūdį, parodyti save. Jei tą išorinį šurmulį atmesime, tai “žvaigždiškumas” subliukš lyg muilo burbulas – tokia tai tuščia veikla. Tačiau narcisizmas taip paplito, kad dažnai jau vadinamas kolektyvine žmonijos būsena. Kodėl taip yra?

Pirmiausiai žvilgtelėkime, kaip apibrėžia narcisizmą specialistai. Psichologijoje ir psichiatrijoje narcisizmas traktuojamas kaip asmenybės disfunkcija, psichikos sutrikimas (sinonimai – autofilija, autoerotizmas). Tai neigiamą atspalvį turintis bruožas, kuris išreiškiamas kaip egocentrizmas, susireikšminimas, pasipūtimas, tuštybė, puikybė. Socialinėse grupėse tai elitariškumas ir abejingumas kitų žmonių problemoms.

Pagrindiniai narcisizmo bruožai:

* Susireikšminimas – savo “grandioziškumo”, “žvaigždiškumo” jausmas ir įsitikinimas, kad jį gali suprasti tik ypatingi žmonės.

* Empatijos nebuvimas – šaltumas santykiuose, nesugebėjimas mylėti, užjausti ir suprasti kitų žmonių jausmus ir poreikius.

* Dėmesio troškimas – jis taip susirūpinęs, kaip jis atrodo, ką apie jį galvoja kiti, kaip jis kalba, kad nieko kito gyvenime tiesiog nepastebi.

* Patologiškas pavydumas – kitų sėkmė traumuoja jo savivertę, todėl jis mėgsta atkreipti dėmesį į kitų trūkumus.

* Lengvai pažeidžiamas – itin jautrus kritikai, greitai įsižeidžia, emocijos nestabilios ir intensyvios.

* Įsitikinimas, kad kiti turi automatiškai pritarti jo norams, idėjos apie savo išskirtines teises, ypatingą padėtį.

* Puikybė – požiūris į kitus iš aukšto, polinkis girtis, demonstruoti savo “visažinystę” ir fantazuoti apie savo pasiekimus.

* Nerealių tikslų užsibrėžimas; gali be skrupulų išnaudoti kitus savo tikslams pasiekti.

* Realybės vertinimo praradimas – viskas, kas yra jame ar jo, yra pervertinama, o tai, kas ne jo, už jo ribų, nuvertinama.

Patologiška narcisizmo išraiška prasideda tuomet, kai žmogus yra apsėstas didybės manijos ir nori bet kuria kaina būti garsiu, pastebimu, matomu. Jis nuolat gėrisi savimi, todėl negali ramiai praeiti nei vieno atspindinčio paviršiaus, nepasižiūrėjęs į save. Demonstruoja ir dovanoja savo nuotraukas, skiria daug dėmesio savo grožiui, nepraleidžia progos parodyti savo šmaikštumą ir protą. Kiti žmonės jam – kaip veidrodis, kuris atspindi jo išskirtinumą, todėl jam nuolat reikia, kad aplinkiniai juo žavėtųsi.

Kodėl išsivysto ši patologija? Dažniausiai – vaikystėje dėl tėvų narcisizmo arba lepinimo, ar pastovaus vertinimo. Didelę įtaką turi ir visuomenė bei žiniasklaida. Įdomu, kad kai kurie narcisizmo požymiai būdingi visiems žmonėms vaikystėje ir paauglystėje – tai meilės sau etapas, kuris vėliau turi peraugti ir į sugebėjimą mylėti kitus. Sunkiausia narcisizmo pasekmė – būtent neišvystytas gebėjimas mylėti.

Narcizai vertina save menkai, todėl ir turi išpūstą poreikį, kad aplinkiniai patvirtintų jo reikšmingumą, juo žavėtųsi. Tačiau jei vaiką giria už tai, kad jis kažką atliko savarankiškai, tai normalu, bet jei suaugęs žmogus nuolat laukia pagyrimų ar susižavėjimo dėl bet kokio savo atlikto veiksmo – tai jau “grįžimas” į vaikystę, infantilumas..

Pilnaverčiam suaugusiam žmogui nereikalingi nuolatiniai patvirtinimai apie jo teisumą ar išskirtinumą – jis turi išvystytą orumą ir realų savo galimybių suvokimą. O savo unikalumą, būdingą kiekvienam žmogui, suvokia kaip kitoniškumą, o ne išskirtinumą. Žmogus skaitomas psichologiškai brandžiu, kai jis laisvas tiek nuo individualaus, tiek ir nuo visuomeninio narcisizmo.

Juk svarbiausios – dvasinės vertybės, kurios veikia visą žmogaus gyvenimą – ir vidinį, ir išorinį. Narcizui, atvirkščiai – visuomet išorinis gyvenimas svarbesnis, nei vidinis.

O ką jūs apie tai manote?