Kaip manote – progresuoja žmonija ar ne? Ir nuo ko priklauso progresas? Jei lyginsime vežimaitį, pakinkytą arkliais ir reaktyvinį lėktuvą – taip, čia skirtumas akivaizdus. Tačiau negalime vadinti progresu tik technikos tobulinimą – tai turi būti visaapimantis procesas, nukreiptas visos žmonijos labui.
Lotyniškai “progressus” – pažanga, vystymosi kryptis iš žemesnio į aukštesnį, į tobulesnės formas. Platesne prasme – aukštesnė organizacija, harmoninga adaptacija aplinkoje, evoliucinių galimybių augimas; priešingybė – regresas. Progresas įmanomas tuomet, kai nėra regreso – kaip, pasirodo, paprasta..
Sociologų teigimu, šiuolaikinės visuomenės progresas – vienpusis, technokratinis. Žinoma, kalbame apie pastarųjų 200 metų mokslinį-techninį progresą. Jis buvo vystomas nepaisant moralės ir gamtos dėsnių – todėl šiandien turime tiek ekonominių, ekologinių ir dvasinių-moralinių problemų.
Pavyzdžiui, mokslininkai daug padirbėjo, išrasdami atominę energiją, ir galėtume tai pavadinti progresu, jei ne išradimo panaudojimas piktam – atominiai ginklai, kurie skirti žmonių ir net pačios planetos naikinimui. Todėl tai – akivaizdus regreso pavyzdys.
Taip pat ir išradimai, kurie dubliuoja tai, ką žmogus pats gali lengvai padaryti. Niekas neginčija buitinės technikos, informacinių technologijų ar transporto reikalingumo – tačiau tai turi būti adekvati pagalba, o ne priemonės, be kurių mes jaučiamės bejėgiai.
Antraip tai tarsi ramentai sveikam žmogui, su kuriais jis įpranta nejudėti, neskaityti, neskaičiuoti, nemąstyti.. O juk gamtoje veikia visiems žinomas dėsnis: viskas, kas nenaudojama arba mažai naudojama – palaipsniui atrofuojasi.
Progresu negalima vadinti ir veiklos tik dėl pelno – tai skatina žmogų ar grupę žmonių pavojingoms manipuliacijoms dėl asmeninės naudos. Tai, deja, tapo mūsų kasdienybe visose gyvenimo srityse, todėl tebeklesti apgavystės, susipriešinimas, konkurencija, išnaudojimas, ciniškumas.
Ir tai tik nedidelė dalis mūsų problemų.. Ar galime problemas vadinti pažanga? Žinoma, ne. Šiandien vis daugiau žmonių supranta, kad būtent visuotinė gerovė yra progreso kriterijus. Naivu tikėtis, kad vienas žmogus ar grupė žmonių gali būti laimingi nelaimingoje visuomenėje. Individas negali gyvuoti be visuomenės, o visuomenė – be individo.
Todėl jei iš tiesų norime progreso, turime kurti socialiai orientuotą gyvenimo sistemą, kurioje mokslinis-techninis vystymas nukreiptas visuotiniam gėriui. Pažangos kriterijai paprasti: ar tampa žmonės visuomenėje fiziškai sveikesni, dvasiškai stipresni ir laimingesni?
Yra tam tikros bazinės žmogiškos vertybės, kurių dėka gali būti kuriama laiminga visuomenė. Tai:
- Laisvė;
- Teisingumas;
- Gyvenimo trukmė;
- Gyvenimo tikslas;
- Socialinis optimizmas;
- Šeimos tvirtumas;
- Gimstamumas, rūpestis vaikais;
- Pozityvumas žmonių santykiuose;
- Pagarba pagyvenusiems žmonėms.
Jokiais valdžios veiksmais neturi būti pažeidžiamos šios bazinės žmogiškos vertybės, antraip blogėja visos visuomenės gyvenimas, nes šios vertybės įgauna priešingas savybes ir tampa visuomenės problemomis.
Tuo tarpu šių vertybių vystymas ir palaikymas veda į progresą, nes atskleidžia geriausias žmogiškas savybes – vienybės pojūtį, dvasinį ir kūrybinį potencialą, dorovingumą.
Progresas yra pasikeitimai į gera ir siekis visapusiškai tobulėti, todėl turime pirmiausiai aiškiai pamatyti – kas yra kas. Ir, žinoma, atsisakyti neefektyvių ir pavojingų veiksmų bei nustoti savo veiksmais palaikyti atgyvenusią vienpusio (technokratinio) vystymosi sistemą.
Kaip manote?
Adelė 
9