Alkoholikas šeimoje

Žvilgtelėję į Lietuvoje išgeriamo alkoholio kiekį per metus, galime teigti, kad turime šioje srityje didelę problemą. Jei, pavyzdžiui, vienam gyventojui tenka 11 litrų gryno spirito per metus, tai reikštų, kad keturių asmenų šeimai, tame tarpe ir negeriantiems, tenka apie 220 butelių degtinės. Kiekis sunkiai įsivaizduojamas, bet iš to galime daryti išvadą, kad su alkoholizmu, vienaip ar kitaip, susiduria dažna šeima.

Gyvenimas su alkoholiku yra labai sunki patirtis. Išgėręs alkoholikas yra neprognozuojamas, nes niekada neaišku – dėl kokios priežasties gali pasireikšti agresyvus elgesys ir kuo jis pasibaigs. Alkoholikas nepatikimas, jo būdas permainingas. Klystame, jei manome, kad toks elgesys būdingas blogą charakterį turinčiam ar asocialiam žmogui. Taip elgiasi ir tvarkingi visuomenėje, išoriškai ramūs žmonės, kurie išgėrę pasikeičia kardinaliai ir neatpažįstamai. Kodėl taip atsitinka?

Tik dėl vienos priežasties: alkoholis visus žmones veikia vienodai, o agresyvus elgesys pradeda reikštis jau ankstyvose alkoholizmo stadijose – tokia ligos eiga. Visos narkotinės medžiagos, taip pat ir alkoholis, iškreipia žmogaus sąmonės būseną – po neilgos pradinės euforijos atbunkama, kontrolė išgertam alkoholio kiekiui sumažėja. Geriant toliau, atsiranda dirglumas, gali pradėti reikštis alkoholinės psichozės, kurių geriantysis dažnai neprisimena.

Maža to, jau pirmoje alkoholizmo stadijoje mažėja ir galiausiai dingsta kritinis požiūris į alkoholį ir girtuokliavimą, atsiranda tendencija teisinti kiekvieną alkoholio pavartojimą. Jei geriantis alkoholį žmogus įrodinėja, kad jis gali bet kada sustoti gėręs, bet to niekada nedaro – jis jau pažengęs alkoholikas. Tokie pažadai – tik patogus atsikalbinėjimas, kurio net nebandoma įvykdyti, nes žmogus negali to padaryti dėl išsivysčiusios priklausomybės.

Alkoholikai turi vienintelį stabilų elgesio stereotipą: visas problemas spręsti butelio pagalba. Visame kitame jie yra ypatingai nestabilūs: vakar žadėjo nustoti gerti, šiandien jau persigalvojo. Jie neadekvatūs ir savęs vertinime: nuo didybės manijos iki savęs žeminimo. Juose tarsi dvi asmenybės – apsvaigęs „aš“, užgožiantis blaiviai mąstantį „aš“. Jų elgesys itin egocentriškas – jie nesupranta, kad šalia yra žmonės, šeima, kurie taip pat turi teisę gyventi pilnavertį gyvenimą. Alkoholikas yra patologiškai nepakantus menkiausiam diskomfortui, todėl greitai ir ilgam užsiplieskia.

Štai tipinis alkoholiko agresyvaus elgesio aprašymas: „Žmogus pradėjo gerti vis daugiau ir dažniau… Iš darbo grįždavo vėlai ir girtas, žadindavo visą šeimą ir sukeldavo skandalą. Jam nereikėjo tam priežasčių, jis tiesiog šėldavo rėkdamas, agresija veržte veržėsi iš jo. Jeigu pavykdavo, vaikai ir žmona slėpdavosi ir laukdavo, kol šis užmigs ir aprims. Ryte – slogi tyla arba atsiprašinėjimai, pažadai negerti, o po kelių dienų ir vėl viskas kartojasi…“

Alkoholikas lengvai meluoja, žada, atsiprašinėja, nes greitai viską pamiršta, vos gavęs išgerti. Visi, kas jam trukdo išgerti, jam yra priešai, todėl kiekvienas žodis prieš alkoholį priimamas kaip asmeninis priekaištas ir… priežastis iš sielvarto išgerti. Tokiu elgesiu jis po truputį susipriešina su artimais žmonėmis, nes jam atrodo, kad „jo niekas nesupranta“. Pagrindinė konfliktų šeimoje priežastis yra tame, kad artimi žmonės priešinasi girtavimui ir „gadina“ alkoholikui šventę.

Sunkiausia alkoholizmo stadija – kai alkoholikas neša daiktus iš namų tam, kad nusipirktų alkoholio, kai pradeda gerti surogatus. Jam darosi nesvarbu, kaip jis atrodo ir kokį poveikį jis daro kitiems – jam svarbiausia išgerti. Jis negali dirbti, netenka kvalifikacijos, o atsitiktini uždarbiai tuoj pat iškeičiami į alkoholį. Alkoholikas pradeda gyventi parazitinį gyvenimą, jis neadekvatus savo būsenai, nes jau negali suvokti savo priklausomybės. Dažniausiai ją neigia, bet kartais elgiasi priešingai – teigia, kad yra alkoholikas ir nieko su tuo negali padaryti, ir tokia pozicija jis sau „leidžia“ gerti.

Taip jis „degina“ ne tik savo, bet ir nuodija su juo gyvenančių žmonių gyvenimą. Ar galite įsivaizduoti, ką jaučia alkoholiko artimieji? Juk kelias nuo pradinių iki sunkių alkoholizmo stadijų gali tęstis metų metais… Ir nėra kartais taip lengva, kaip atrodytų, nutraukti ryšius su geriančiu artimu žmogumi – juk gali sieti ir jausmai, ir artimi giminystės ryšiai, ir bendri namai, ir finansiniai įsipareigojimai, ir, galiausiai – viltis, kad žmogus pasveiks…

O ką išgyvena vaikai tokiose sąlygose, sunku net įsivaizduoti: tai ir baimė dėl savęs bei artimųjų, ir siaubas bei neviltis, ir gėda bei atsakomoji agresija. Niekuo nepateisinamas krūvis ir trauma vaikams, suaugusiųjų neatsakingumas, kurių pėdsakai gali lydėti visą gyvenimą. O jei geria abu tėvai?.. Kai vieninteliu tikslu ir prasme gyvenime tampa alkoholis, asmenybė tuo alkoholiu palengva ir sunaikinama, o šalia naikinama taip pat viskas, kas buvo kažkada brangu.

Skaudu stebėti, kaip degraduoja artimas žmogus, juolab, kad niekuo jam padėti neįmanoma: nei ašaros, nei prašymai be pačio alkoholiko noro pasveikti niekuo nepadės. O kelias į blaivybę vienintelis – gyvenimas be alkoholio – pati blaivybė. Kovoti su geriančiuoju beprasmiškas reikalas: reikia žiūrėti į jį kaip į ligonį ir elgtis kaip su sergančiu žmogumi – jei nėra kitos galimybės išspręsti šį klausimą. Juk geria ne tik sutuoktiniai, bet kartais ir suaugę vaikai ar tėvai, todėl ne visada yra galimybė nutraukti ryšius.

Reikia bandyti paveikti nuoširdžiais pokalbiais (ir būtinai teisinga informacija apie alkoholį), kai žmogus yra blaivus, negerti patiems ir neorganizuoti švenčių su alkoholiu. Narkologai net pataria nelaikyti jokių su alkoholiu susijusių atributų – butelių, stikliukų. Būtinai ieškoti pagalbos ir alkoholikui, ir sau: juk gyvenimas su alkoholiku – didžiulė įtampa. Jaunimui – stebėkite, ką renkatės į porą bendram gyvenimui – „saikingai“ geriantys visada yra rizikos grupėje į alkoholizmą.

Geriantis alkoholį žmogus – nelaimė šeimai, ir retas tai užginčys. Riba, skirianti “saikingą“ gėrimą nuo chroniško alkoholizmo yra labai plonytė. Narkologai teigia, kad kelias iš vienos stadijos į kitą yra nepastebimas ir kartais labai greitas, o vienas iš jų taip apibūdino geriančius žmones: „Alkoholis jiems atneša džiaugsmą ir nelaimę. Džiaugsmą iliuzinį, o nelaimę – tikrą.“ Aš pridurčiau: ne tik jiems, bet ir jų šeimoms bei artimiesiems.

Parengė ruvi.lt