Iš vaikystės su kauke?

Nemažai psichologų rašė apie tai, kaip vaikystės patirti išgyvenimai veikia mūsų tolimesnį gyvenimą. Viena iš tokių autorių – kanadietė Liz Burbo – ji parašė knygą “Penkios traumos“. Parašyti paskatino praktika – dirbdama ji pastebėjo, kad didelė dalis žmogaus įsitikinimų susiformuoja vaikystėje, ir dažniausiai įtakoti stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie glūdi pasąmonėje.

Kaltinti savo tėvus beprasmiška, bet jei mes juos kaltiname – tai ženklas, kad nepakankamai vertiname save. Juk pilnaverčiui, pasitikinčiam savimi žmogui nekils net mintis kažką kaltinti dėl savo pilnavertiškumo.. Žmogui nelengva pripažinti savo pyktį ant tėvų, todėl suaugus tas pyktis paprastai perauga į bendravimo ribojimą su tėvais, nenorą su jais bendrauti. Ar tai gali būti išeitis? Tikrai ne.. O ir apsimetinėti ar vaidinti šiltus santykius – taip pat ne išeitis.

Natūrali, harmoninga kiekvienam žmogui būsena – būti savimi. Tačiau augdami mes pradedame pastebėti, kad buvimas savimi sukelia suaugusių žmonių nepasitenkimą. Vaikystėje dažniausiai padarome išvadą, kad būti savimi negerai, neteisinga, kad reikia būti tokiu, kokiu nori mus matyti suaugę žmonės. Tai nemalonus “atradimas“, todėl natūraliai sukelia pykčio protrūkius vaikui.

Ir tokie pykčio protrūkiai gali būti dažni, nes prisitaikyti vaikui tenka nuolat – galiausiai ir suaugusių jie priimami kaip neatsiejama vaikų augimo dalis.. Pykčio (protesto) priepuolius jie vadina “vaikiškomis“, “paauglių“ krizėmis – tai tapo norma, įprastais terminais. Ir.. daugybė būdų, kaip su tuo kovoti.. Suaugusiems tai normalu, o vaikui nenatūralu ir priešiška. L.Burbo teigia, kad jei vaikui leidžiama būti savimi – jis elgsis natūraliai ir niekuomet nesukels jokių “krizių“.

Deja, tokių vaikų beveik nebūna, nes auklėjimo šablonai labai stiprūs ir siejami su atitikimu (stereotipams) ir paklusnumu. Nuo pat kūdikystės vaikai statomi į rėmus, vietoje to, kad harmoningai augtų, kad būtų išmintingai nukreipiami bei vystomi jų charakterio ypatumai, būdo bruožai (juk nė vienas negimsta piktybiškai nusiteikęs), pastebimi talentai ir trūkumai..

Paprastai vaikai išgyvena vystymosi keturis etapus: pirmasis – būties džiaugsmas, buvimas savimi; antrasis – pergyvenimai dėl to, kad būti savimi negalima; trečiasis – krizės periodas, protestas; ketvirtasis – kad išvengtų pergyvenimų, vaikas nusileidžia reikalavimams ir galiausiai pradeda kurti iš savęs asmenybę, kuri atitinka suaugusiųjų reikalavimus.

Daugelis žmonių įklimpsta trečiame etape ir visą gyvenimą yra nusiteikę priešiškai prieš bet ką, kas jį slopina, yra pikti ir kritiški jo atžvilgiu. Na, o trečiame ir ketvirtame etapuose mes sukuriame savyje naujas asmenybes ir kaukes, dažniausiai keletą – jos mums yra lyg apsauga nuo skausmo, kurį patyrėme, išgyvendami antrąjį vaikystės etapą. Tas kaukes užsidedame visada, kai norime apsiginti.

L.Burbo išskiria penkias pagrindines vaikystės traumas: atstūmimo, apleidimo, pažeminimo, išdavystės, neteisingo elgesio. Kiekviena patirta psichologinė trauma turi savo kaukes. Kuo gilesnė vaikystės trauma, tuo didesnę kančią ji sukelia, tuo stipriau (norėdamas apsisaugoti) žmogus suauga su savo nešiojama kauke. Kaip analogiją autorė siūlo pavyzdį su žaizdos užklijavimu maskuojančios spalvos pleistru: jos niekas nemato, nes ji užklijuota, bet kažkam prilietus, ją skauda..

Ir pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galime atpažinti tas mūsų dėvimas kaukes:

1. Kai aktyvuojama atstumtojo trauma, mes dedamės bėglio kaukę. Ši kaukė padeda palikti arba išvengti žmonių ar situacijų, kurie, mūsų manymu, gali mus atstumti. Panikos ir bejėgiškumo baimė skatina tapti nepastebimu, mažiau matomu, užsidaryti savyje, nekalbėti ir nedaryti nieko, kas paskatintų pasijusti atstumtu. Tai nepilnavertiškumo, menkumo, savęs nevertinimo kaukė.

2. Apleistojo trauma verčia dėtis priklausomo kaukę. Ji paverčia mažu vaiku, reikalaujančiu dėmesio – žmogus nuolat skundžiasi, verkšlena, visiems paklūsta, nes netiki, kad gali veikti savarankiškai. Ši kaukė verčia imtis visokių gudrybių ir manipuliacijų, kad žmogaus nepaliktų vieno ir kad jis susilauktų kuo daugiau dėmesio.

3. Kai aktyvuojama pažeminimo trauma, žmogus dedasi mazochisto kaukę. Ji leidžia, paminus save, galvoti tik apie kitus (kad pamiršti savo poreikius), atrodyti geru, visada pasiruošusiu padėti, net tiems, kuriems to nelabai reikia, viršijant savo galimybes.. Tai daroma tam, kad pasijusti naudingu, reikalingu, nuolat užsiėmusiu – taip maskuojama baimė būti pažemintu.

4. Išgyvendami išdavystės traumą, dedamės kontroliuojančio kaukę, kuri paverčia mus įtariais, nepatikliais, skeptiškais, atsargiais, valdingais ir nekantriais. Taip tarsi parodome, kad esame stiprūs ir neleisime savęs kvailinti ar išnaudoti. Ši kaukė verčia gudrauti, meluoti, kad neprarastume stipraus žmogaus reputacijos, todėl visais įmanomais būdais yra demonstruojama “stiprybė“.

5. Jei patiriame neteisingo elgesio traumą, dedamės rigidiško (sustingusio) kaukę. Ji suteikia šaltumą, griežtumą, sausumą. Ši kaukė stumia siekti tobulybės (kad įrodyti ją kitiems), todėl žmogus dažnai patiria pyktį, nekantrumą, kritikuoja save, priekaištauja ir yra sau pabrėžtinai griežtas.

Šios kaukės dedamos kaskart, pajutus nerimą, nesaugumą ar pavojų. Kadangi beveik visas šias vaikystės traumas patiriame, tai ir kaukes nuolat kaitaliojame, priklausomai nuo situacijos: jos nesąmoningai, automatiškai ištraukiamos iš gilių pasąmonės užkaborių. Pagrindinis požymis, kad esame su kauke – elgesys iš baimės: bijome kažko deramai neatlikti, bijome prarasti mylimų žmonių dėmesį ar meilę, neįtikti, nuvilti ir pan…

Liz Burbo teigia, kad ilgai nešiodami kaukes, mes suaugame su jomis, ir mūsų kūnas įgauna dominuojančiai kaukei būdingas formas.. Žinoma, tai jos asmenine praktika paremta teorija, bet tiesos joje yra.. Kiekviena metodika labiausiai tinka ją sukūrusiam žmogui, visi susidomėję ja, turi tai filtruoti savo pojūčiais: tinka ar ne. Kitaip tai bus lyg svetimas nepatogus rūbas.. Visada teisingiau pritaikyti formulę, kuri tinka jums asmeniškai, nes kiekvienas žmogus yra unikalus.

Gerai (jei taip galima pasakyti), kad vienodinimo, šiuo atveju – auklėjimo šablonai lėtai keičiasi, todėl galime atsekti jų dėsningumus ir poveikius. Ir, žinoma, juos taisyti, ir tapti galiausiai Savimi tikruoju bei gyventi savo unikalų, kūrybingą gyvenimą. Prisimenate laimingos visuomenės “formulę“ – iš laimingų žmonių laiminga visuomenė? Labai dažnai tai, kas mums trukdo džiaugtis gyvenimu ir būti laimingais – yra giliai vaikystėje. Tapę suaugusiais, kiekvienas galime tai pakeisti.

Ką sudomino, galite paskaityti L.Burbo knygą “Penkios traumos“. Ką jūs apie tai manote?